Bokšto 9 aukšte yra radijo telefono ryšių tarnyba “Altaj”. Tą naktį budėjau. Išgirdęs, kad įsilaužė, užsirakinau duris. Bijojau, kad nesuniokotų brangios aparatūros, o ryšininko priesaika – ryšys turi veikti iki paskutinio momento!
Į bokštą desantininkus įvedė Anatolijus Subotinas, buvęs bendradarbis. Keletą kartų klebeno duris, bet nesilaužė. Nuo šūvio garso prie pulto išlėkė langas... Išgirdęs kareivius užtaisant automatus, pasitraukiau nuo durų, kad neperšautų, paskui girdėjau, kaip jie linksminosi. Iš pradžių buvo labai baisu, bet paskiau apsipratau. Skambino ministro pavaduotojas Alfredas Basevičius, įmonės direktorius Stasys Gražys ir kiti, kurie padrąsindami sakydavo:”Laikykis, tai labai reikalingas ryšys”.
Sekmadienį, apie pusę pirmos, vidaus telefonu paskambino Subotinas ir sako:
– Ko neišėjai su visais?
Iš karto nepažinau jo balso. Pažinęs atsakiau: budžiu prie pulto.
– Nesvarbu. Galėjai kaip planeris išlėkti per langą. Gal alkanas? Sakyk. Atsiųsiu kareivius su padėklu.
– Ačiū. Sotus.
– Tuoj atsiųsiu pamainą.
Po 15 minučių, kadangi liftas neveikė, laiptais užlipo Aleksandras Kornevas, buvęs mūsų grupės “Altaj” viršininkas. Paėmė raktus, sakydamas:
– Leiskis į trečią aukštą. Tavęs laukia kareivis, išves.
O pats buvo išbalęs kaip popierius.
