Aš gyvenu netoli bokšto. Apie dvyliktą valandą grįžę vaikai sakė, kad ten ramu. Atrodė, dviejų penktadienio aukų turėtų pakakti: vienas peršautas, kitas tanko pervažiuotas. Turėtų apsiraminti. Deja. Apie pusę dviejų išgirdom patrankų šūvius. Pirma pasitaikiusia mašina nuvažiavau į ligoninę. Čia jau buvo labai daug sužeistųjų. Daug buvo ir mūsų gydytojų, seserų. Priėmimo kambaryje sužeisti žmonės sėdėjo ramūs ir kantriai laukė savo eilės. Dauguma jų buvo muštom daužtom galvos žaizdom. Buvo ir sunkesnių, peršautų ligonių. Kai atvyko mūsų ministras, mane išsiuntė į Raudonąjį kryžių. Ten taip pat labai daug sužeistų žmonių. Greitosios pagalbos mašinos dirbo labai operatyviai. Čia jau buvo operuojama L.Asanavičiūtė.
Įsiminė vienas labai sunkus ligonis. Jis ir dabar, praėjus savaitei, guli reanimaciniame skyriuje. Kai atvežė, sunku buvo suprasti, kas jį sužalojo. Smarkiai apdegę plaukai, sutinusiame veide, be nudegimų, labai daug žaizdų. Sužalota krūtinė. Pilvas, kojos pilnos smulkių žaizdelių. Negalėjom susigaudyti, ar tai šautinės žaizdos, ar kas, rentgenogramose nesimatė nei skeveldrų, nieko. Dabar jau žinoma, kad prie kojų nukritusį sprogstamąjį paketą jis paėmė į rankas, norėdamas sviesti atgal, bet tas daiktas sprogo jo rankose, ir sprogimo banga tiesiog suplėšė plaučius.
Tą naktį ir vėliau į ligoninę ateidavo labai daug žmonių, ir visi siūlė savo paslaugas. Gal ką nunešt, padėt, pašluostyt, gal kraują duot. Kai paskelbė, kad trūksta medikamentų, nuskausminančių priemonių, žmonės pradėjo nešti, kas ką turėjo.
Beje, sunkiausi ligoniai buvo atvežti pradžioje. Tada atrodė, šaudymai greit nesibaigs, todėl visi, kurie galėjo paeiti, ėjo namo. Paguldyta buvo mažai, nes tą naktį žmonės patys išėjo, net su smegenų sukrėtimais. Jiems pakako, kad žaizdos buvo sutvarstytos. Žinoma, praėjus porai dienų, kai kurie skambino ar buvo atėję pasirodyti. Kurie blogai jautėsi, pakartotinai paguldyti.
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 142.
