Vos tik ėmiau rengtis poilsiui, išgirdau patrankos šūvį, net langai sudrebėjo. Šovė prie bokšto! Netrukome apsirengti ir išbėgome. Kai nubėgome iki Sudervės gatvės šlaito, pasigirdo dar keli patrankos šūviai. Šaudė du tankai, stovėję Kosmonautų prospekto ir Sudervės gatvės sankryžoje. Žmonių minia buvo užtvėrusi kelią abiems tankams ir skandavo: “Lietuva”, “Fašistai!” Nuo tankų patrankų šūvių, kai jų vamzdžiai buvo pakelti į viršų, iš gretimų 4 namų pažiro stiklai. Vienas tankas skleidė baltų dūmų kamuolius. Jie sklido per 50 metrų – iki mūsų, buvo aštrūs ir vertė kosėti. Žmonės nesitraukė. Kito tanko vairuotojas sukiojo tanko bokštelį su patranka, baugindamas greta stovėjusius žmones. Retsykiais tankas “pasimuistydavo”, vis užkabindavo vikšru ar sparnu šalia esantį autobusą ir jį palamdydavo. Čia pat stovinčių autobusų ir lengvųjų automobilių langai jau buvo išdužę nuo šūvių bangų.
Tankai artėjo į mus, o minia šaukė: “Lie-tu-va!” Kai iki žmonių liko 5-6 metrai, tankai sustojo. Mano matomumo ribose buvo 5-6 tankai. Vienas iš jų sustojo kairiau, kitas – dešiniau nuo mūsų, todėl prožektorių šviesų pluoštai švietė į šonus. Minia nejudėjo ir vis skandavo: “Lie-tu-va!” Staiga pastebėjau, kaip nuo tankų nušoko po 4-5 desantininkus. Tuo metu prie tankų privažiavo dengtas sunkvežimis “Ural” ir iš jo pasipylė daugiau desantininkų. Mane pritrenkė jų sustingę veidai ir “stiklinės” akys. Tai buvo ne žmonės. Aš negirdėjau jokių komandų, jokių šūksnių, nepastebėjau, kad jie būtų galvą pasukę ar žvilgsnį pakeitę. Tik išlindę iš už tankų, jie pakėlė automatus ir prapliupo serijos į langus virš žmonių galvų. Pažiro stiklai ant galvų. Pasigirdo klyksmas. Mes likome kelyje tarp tankų ir toliau šaukėme “Lie-tu-va!” Kairėje desantininkai iš peties mosikavo automatais. Kažkas šaukė: “Gydytoją, gydytoją!” Žmonės suvirto, o per juos desantininkai, šaudydami iš automatų, ėmė veržtis į vidų. Staiga iš kairės pusės tarp suvirtusių žmonių ir stovinčių tankų, pasišviesdama sau kelią prožektoriais, pasirodė nedidelė desantininkų tanketė. Žmonės vėl sukliko. Vienu vikšru ji galėjo užkabinti suvirtusius žmones. Netrukus tanketė sustojo. Maišatyje negalėjau įžiūrėti, kas dėjosi prie tanketės vikšrų, bet ten buvo žmonės. Nuo tanko lietuvių kalba pasigirdo raginimas: “Valdžia mūsų rankose, beprasmiška priešintis, eikite namo”. Mano bendradarbis gydytojas K.Brusokas su kitais trim pagalbininkais per pievą vilko sužeistąjį į greitosios pagalbos mašiną. Į mus, išsirikiavę grandine ir atstatę automatus, žygiavo kareiviai. Juos iš paskos lydėjo tanketės. Jie šaukė: “Už tvoros, už tvoros!” Nutilo šaudymas bokšte. Pažiūrėjau į laikrodį: penkiolika po trijų.
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai : papildymai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 39, 40.
