Užėmus pirmą ir antrą aukštą, bokšte šviesa užgeso (degė tik signalinės raudonos lempos). Po to šviesa užsideginėjo kas aukštas, iki aštuntojo. Čia prasidėjo ilga tyla, trukusi apie pusvalandį, paskui vėl ilgas šaudymas viduje, kol užsidegė šviesa restorane. Jeigu iki šiolei šnekama, kad viduje nerasta negyvų ar sužeistų žmonių, tai į ką šaudė desantininkai po pusvalandžio tylos? O šaudė tikrai ilgai. Po kiek laiko užgeso ir signalinės raudonos lempos.
Šiek tiek aprimus šaudymams, mums, stovintiems apačioje prie pylimo, pasirodė labai keista, kad grupė jaunuolių, apsirengusių niekuo neišsiskiriančiais rūbais, stovėjo viršuje, prie kareivių, dalijosi cigaretėmis, šnekučiavosi. Po to pasileido žemyn ir čiupo plėšyti plakatą su užrašu “Okupanty doloj!” Tai buvo taip netikėta, kad iš pradžių niekas negalėjo suvokti, kas čia dedasi. Bet paaiškėjo, kad jie visi buvo neblaivūs, nė vienas negalėjo ištarti lietuviško žodžio (šnekėjo tik rusiškai) ir buvo labai panašūs į tuos “peticijų nešėjus” Ministrų Tarybon ir į Parlamento pastatą. Aš ir visi kiti nė kiek nesuabejojom, kad tai KGB provokatoriai, kurie šioje “operacijoje” vaidino ne paskutinį vaidmenį.
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 129.
