Kai mus iškvietė prie televizijos pastato, pirma, ką aš ten pamačiau, – tai ligonį ant neštuvų šalia greitosios pagalbos mašinos. Vieno žvilgsnio užteko nustatyti, kad tai jau lavonas. Daug buvo norinčių padėti, ir aš paprašiau, jog visus sužeistuosius neštų prie mašinos. Čia atbėgo vyriškis ir pasakė, jog aptvare prie televizijos ir radijo pastato, kur jau stovėjo šarvuočiai, yra apdegęs žmogus. Mes nuėjome kartu prie to aptvaro, aš bandžiau pralįsti pro tarpą tarp būdelės ir tvoros, o mane pastebėję desantininkai pradėjo šaudyti, nors aš buvau su baltu chalatu. Aptvare vaikščiojo apdegusiu veidu jaunuolis ir šaukė, jog nežino, į kurią pusę eiti. Aš, truputį atsitraukęs, pradėjau komanduoti, kad jis eitų į mano balsą. Jis susiorientavo ir atėjo. Veidas jo buvo visas apdegęs, akys užtinusios, iš nosies ir burnos po truputį sunkėsi kraujas. Jis kalbėjo, orientavosi, buvo sąmoningas, pasakė, jog yra iš Šilutės, studentas. Vėliau rūpinosi, kad tik nesužinotų tėvai, jog yra sužeistas, prašė nieko nesakyti jiems. Mašinoje konstatavome kvėpavimo takų nudegimą, galimą krūtinės ląstos išorinę ir vidinę traumą nuo sprogimo. Greičiausiai sprogo paketas, kuris imituoja patrankos šūvį. Vėliau girdėjom sprogstant tokius paketus ir minioje. Jaunuolio veidas visą laiką tino – parako kruopelytės buvo įsigėrusios į odą – veidas juodas, akių nebematėme.
Prasidėjo agonija. Skubėjome vežti į ligoninę. Mums išvažiuojant nuo televizijos, buvo virš mašinos paleistas šūvis. Atsitokėję žvilgtelėjome per langą ir už penkių metrų nuo savęs pamatėme tanką.
Sunki mūsų mašina net pašoko, visi apkurtome. Bet pamatę, jog mašinos langai neišbyrėję, važiavome toliau. Tankai mums leido apsisukti, bet, vos pavažiavom, kitas tankas šovė virš mūsų, ir vėl apkurtome.
Ligonį atvežėme į ligoninę per keturias minutes.
Jo nuotrauką pamačiau laikraščiuose laidotuvių dieną.
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p.177, 178.
