...Atrodo, po 24-os valandos vienas iš sargybinių prie įėjimo per megafoną įspėjo: “Žmonės, tarp mūsų jau esama perrengtų desantininkų. Jie neatsiliepia lietuviškai, vaikšto po 2-3, vilki civilinėmis striukėmis, bet matosi desantiniai batai ir dėmėtos kelnės, jie tik ką atvažiavo autobusu...”
Buvo jau gal 2.20 val. Šaudė visą laiką. Iš tos pačios mašinų grupės, kur buvo tankas ir prožektorius (iš viso prožektorių buvo keli), t.y. prie asfaltuoto įvažiavimo į bokšto teritoriją iš žemutinio kiemelio, girdėjosi J.Jermalavičiaus skaitomo “Nacionalinio gelbėjimo komiteto” kreipimosi įrašas. Kažkodėl rusų kalba buvo skelbiama apytiksliai štai kas: bet koks pasipriešinimas ir konfrontacija yra beprasmė, mes nenorime, kad prasilietų kraujas, eikite namo, ten jūsų laukia mamos, tėčiai, eik namo (vienaskaita!). Visa valdžia pereina į gelbėjimo komiteto rankas, kuris išreiškia darbininkų ir valstiečių interesus, jis gins socializmą. Mūsų principai –žmoniški (“naši principy – čelovečnyje”). Visus tuos žodžius lydėjo automatų papliūpos...
Visa gatvė šaukė, skandavo. Bokšto teritorijoje į viršų periodiškai buvo paleidžiamos trasuojančios kulkos bei raketos. Man atrodė, kad visus tuos didvyriškus jaunuolius tuoj sušaudys. Ir jų greta pamažu, po to pastebimai ėmė retėti: kai kurie sukniubdavo, draugų palaikomi. Mašina sustojo ir tik švietė iš bokšto teritorijos. Toje šviesoje prie stovinčių žmonių ėmė artėti keli desantininkai. Jie kiekvienam kažką tarsi tardavo, po to tas sukniubdavo. Mašina vėl privažiavo prie vieno. Tas pasilenkęs stovėjo jau vienas, apšviestas, kur buvo kiti, nebesimatė. Prie jo priėjo desantininkas, kažką lyg ir pasakė. Tada paleido dvi serijas į žemę, tarp savęs ir žmogaus. Tikriausiai tai buvo trasuojančios kulkos, nes pasidarė kaip du fontanai. Nuo ko galėjo atšokti kulkos, – man neaišku, juk ten visur yra šlapias juodžemis. Jaunuolis dar labiau susirietė iš skausmo. Desantininkas nuėjo, mašina vėl pasitraukė atbula, bet ir vėl sustojo ir švietė. Prie kito palinkusio jaunuolio priėjo desantininkas, kažką tarsi pasakė ir kažką jam padarė dešine ranka. Tas dar labiau pasilenkė ir susmuko. Tą patį darė ir kiti desantininkai. Tikriausiai tuos jaunuolius papjovė. Vienas jaunuolis mėgino lipti per tvorą, kareivis jį ragino kažkuo mušdamas, tačiau tas buvo nusilpęs ir griuvo atgal...
Man grįžtant – prie Viršuliškių ir Karoliniškių sankryžos, prie posūkio į miestą, stabtelėjo dengtas karinis sunkvežimis ir į kabiną bei kėbulą įlipo apie 6 įvairaus ūgio paaugliai, iš jų 2 ar net 3 – tiesiog į kabiną. Jie buvo ir prie KAD patalpų Viršuliškėse užėmimo metu, ir tik ką sukiojosi prie telebokšto. Yra ypatingai miklūs, kalba lietuviškai, blevyzgoja.
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 134-135.
