Aš atvykau statyti spektaklio Jaunimo teatre. Kaip Škotijos nepriklausomybės judėjimo narys, aš jaučiau atsakomybę dėl to, kas vyksta Lietuvoje, atsakomybę už tautos pastangas iškovoti nepriklausomybę. Škotija, kaip ir Lietuva, yra maža šalis, kurią valdo didžioji kaimynė – Anglija.
Tomis dienomis aš stovėjau kartu su kitais teatro nariais prie Parlamento pastato. Tą sekmadienio naktį jau ruošiausi eiti miegoti, kai išgirdau šaudant. Tuomet pagalvojau, kad tai galbūt sprogimas garaže ar kažkas panašaus. Bet, kai išgirdau dar keletą sprogimų ir nubėgau prie lango, pamačiau baltus blyksnius, kurie nušvisdavo keletu sekundžių anksčiau, nei pasigirsdavo sprogimas. Pamačiau ir kulkosvaidžių ugnį. Atrodė, kad ji vis artėja ir čia pagaliau supratau, kas gi vyksta. Iš pradžių išsigandau, puoliau rengtis ir užgesinau šviesą visame bute. Tačiau sėdėti vienam kambaryje buvo daug baisiau, negu bandyti ką nors daryti. Taigi žvilgtelėjęs pro langą ir pamatęs keletą praeivių, nusekiau paskui juos iki Parlamento. Ten susitikau porą draugų, jie turėjo mašiną ir mes nuvykome prie televizijos bokšto. Esu visiškai tikras, kad tuo metu žudynės jau buvo pasibaigusios. Tankai manevravo aplink bokštą, o vamzdžiai vis dar buvo nukreipti virš žmonių galvų. Susidarė įspūdis, kad kareiviai buvo vyresnio amžiaus, keturiasdešimtmečiai, kad jie buvo samdiniai. Ne reguliari kariuomenė, o apmokomi žudikai, kurie stovėjo ant tankų kaip kaubojai. Jų akys žibėjo, lyg jie būtų pavartoję narkotikų arba išgėrę. Jų išsprogusios akys, sulaukėję žvilgsniai, visa povyza nekėlė jokių abejonių, jog tereikia neatsargaus žingsnelio, ir jie tuoj pradės šaudyti.
Ryškiai atsimenu ir lengvąją mašiną, sulamdytą lyg cigarečių pakelis, šalia kurios mėtėsi vyriški batai.
Atrodė, jog vėl kyla pavojus ir mes nuvažiavome prie radijo ir televizijos, kur kareiviai grasino miniai, stovėjusiai prieš pastatą. Visi gyvenamųjų namų, stovinčių aplink pastatą, langai buvo išdužę, ir aš galėjau girdėti traiškomo stiklo garsą, nes žmonės rankiojo šukes, bandydami užkimšti savo langus nakčiai. Kai staiga atvyko dar du ar trys tankai, kareiviai pradėjo šaudyti, baugindami mus. Tankai manevravo priešais pastatą, siekdami mus nuvyti. Taigi ir vėl mes nusprendėme pasitraukti, nes susidariusioje atmosferoje vienas neteisingas judesys galėjo kainuoti gyvybę. Gerai atsimenu pojūtį, jog viskas vyksta be jokios atsakomybės, viskas nekontroliuojama, kareiviai darė, ką norėjo, kada norėjo ir kaip norėjo. Niekas jiems nevadovavo, niekas nežiūrėjo tvarkos.
Tuo metu mane ištiko šokas, mano rankos pradėjo drebėti, delnai prakaitavo. Mes grįžome atgal prie Parlamento laukti pasirodant tankų. Dvi kitas dienas ir naktis aš praleidau prie Parlamento be miego, vaišindamas žmones arbata ir kava, nes mano butas yra vos už kelių žingsnių nuo Parlamento.
Jūs klausiate, kodėl aš pasilikau prie Parlamento? Jeigu škotas ar kitas mažos tautos atstovas nestovės kartu su jumis, tuomet niekas nestovės. Jeigu tu tiki Teisingumu, Draugyste ir Tiesa, tai tu tiki. Ir tada slapstytis nebegalima.
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 161-162.
