...Kai atsitraukėme nuo bokšto gal 10 m, į žmones pasisuko tankai, o vienas pradėjo “siausti” - vaikyti bėgančius, traiškyti, laužyti medelius. Vorele išsirikiavę kareiviai, šaudydami ir gąsdindami, pradėjo visus stumti tolyn nuo bokšto. Priėjęs prie vieno būrio, išgirdau žmonių pokalbį su tos puolančios voros karininku. Pokalbis buvo taikus, karininkas sakė, iš kur esąs, kad jo grupė turi tik tuščių šovinių. Paklaustas, kodėl jis taip daro, atsakė: “Ja vypolniaju prikaz”. Dar pridūrė, kad šturmuotojams už bokšto paėmimą pažadėta pridėti po “žvaigždutę”...

Matėme, kaip vienas po kito buvo užimti bokšto aukštai, kaip vietoj nuplėštos trispalvės atsirado raudona, kruvina - tos šturmo divizijos vėliava...

Prie sienelės į administracijos kiemelį susispietė būrelis žmonių. Vieni, daugiausia moterys, leidosi kopėtėlėmis, kiti nušokinėjo ir padėjo nulipti kitiems. Po vienos šūvių papliūpos pasigirdo šauksmas: “Pašovė koją!” Nuo sienelės nuleido vyrą peršauta koja ir greitai nunešė prie greitosios pagalbos. Paskui suriko mergina: “Ir man kažkas kojai!” Pabraukė - kraujas. Norėjome nešti, bet ji: “Pati nueisiu”. Tačiau vyrai paėmė ant rankų ir nunešė. Aulinukus teko perpjauti. Šitaip galvažudžiai, užpuolikai, norėdami greičiau “išvalyti” bokštą, paleido šūvių salvę žmonėms į kojas...

Iš garsiakalbių pasigirdo gal Jarmalavičiaus balsas. Tik budelių, tik ką praliejusių nekaltą kraują, pakalikas galėjo taip šventvagiškai tarti žodžius: “Broliai, sesės...” Visiems buvo šiurpus tas išdaviko cinizmas.

 

Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 107, 108.