Š.m. sausio 12 d. atėjau su broliu Algirdu Petroniu, gyvenančiu Kaune, prie televizijos bokšto budėti. Buvo 22 val. Prie bokšto buvo labai daug žmonių, kas vaikščiojo, kas dainavo, šoko. Desantininkai vėl puolė, staiga gavau smūgį iš šono ir atbulas parkritau po šaudančiu tanku. Brolis padėjo atsistoti, ir mes nubėgom nuo bokšto apie 10 m. Pamačiau, kad esu be kepurės ir šokau atgal, bet priešais atsirado desantininkas ir pradėjo man į veidą šaudyti iš automato tuščiais šoviniais. Žiūriu į jį ir matau, kad jis kažkoks keistas, akys kaip stiklinės, nieko nematančios. Aš nuo jo pasitraukiau. Po to pamačiau, kaip tankai pajudėjo link mūsų ir pradėjo mus vaikyti. Vaizdas buvo baisus. Mes su broliu pasitraukėme prie pastato bokšto papėdėje, kur įėjimas į bokštą yra požemiu, nes stovėti aikštėje jau buvo neįmanoma. Tankai vaikėsi žmones, buvo girdėti jau nebe tuščių šūvių garsai. Mačiau ir trasuojančių kulkų skrydžius nuo bokšto pusės į žmones, virš jų galvų, tankai toliau šaudė.
Po kiek laiko, jau išvaikius žmones nuo bokšto, gatve vėl pradėjo važiuoti tankas, paskui jį dar kažkokia mašina ir iš garsiakalbių pasigirdo balsas, kuris drįso į mus kreiptis žodžiais “broliai ir seserys”. Tai buvo baisus pasityčiojimas iš mūsų.
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai : papildymai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 45.
