Prie Lietuvos radijo ir televizijos rūmų nubėgau išgirdęs žmonių šauksmą: “Tankai prie televizijos!” Eidamas rūmų link, girdėjau galingus šūvius prie televizijos bokšto, taip pat šūvių serijas iš automatų. Atėjęs pamačiau nuo Požėlos gatvės į Konarskio gatvę atvažiuojančią kariškių greitosios medicinos pagalbos mašiną (RAF), o jai iš paskos tris tankus, paskui juos dengtą mašiną su antenomis, o už jos vėl važiavo tankai ir dengtos mašinos. Beje, greitosios medicinos pagalbos mašinoje buvo kariškiai. Vos tiktai sustojus tankams ir automašinoms prieš stovinčius žmones, greitai atsirado kareiviai su maskuojančia apranga, o jų rankose buvo automatai. Nieko nepasakę, jie mėtė paketus už žmonių nugarų rūmų link, paketai sproginėjo, o desantininkai, šaudydami iš automatų, puolė stovinčius žmones, juos spardė kojomis ir mušė automatų buožėmis. Taip skindamiesi kelią, desantininkai greitai pribėgo prie radijo rūmų durų, tačiau jos buvo gerai uždarytos. Tada prie durų mes kareivius stipriai suspaudėme ir stūmėme nuo laiptų, tačiau nustumti neįstengėme, nes trukdė turėklai. Tarp pastatytų autobusų ir rūmų greitai susidarė kita desantininkų grupė. Pastebėjau, kad jų vadas buvo labai pilvotas. Jie vėl žiauriai puolė stovinčius žmones. Desantininkams kryptį ir pradžią nurodinėjo civiliai apsirengęs neaukšto ūgio žmogus. Desantininkai žmones šaudė, spardė ir, rankose laikydami automatus ar kitokius kietus daiktus, mušė. Atsigręžęs rūmų link, pamačiau gulinčius civilius žmones, kurie nejudėjo. Tuo pat metu pastebėjau dar vieną žmogų, krintantį į smarkiai degantį laužą, prie kurio prieš tai šildėsi prie rūmų budėję sužvarbę žmonės. To žmogaus pečiai, kaklas ir galva buvo liepsnoje, į kurią jis nereagavo, matyt, buvo be sąmonės. Aš greitai pribėgau prie laužo, iš jo už dešinės rankos ištempiau tą žmogų ir paguldžiau ant žemės. Tuo metu šalia manęs atsirado kitas žmogus, bet tuo metu desantininkas jam kirto kažkokiu daiktu. Žvilgtelėjau į dešinę ir pamačiau, kad jau ir į mano sprandą leidžiasi smūgis, tačiau aš spėjau linktelėti į priekį, todėl smūgis kliuvo per apykaklę į pečius ir buvo nepavojingas. Deja, tuo pat metu nepastebėjau, iš kur atsiradęs kitas desantininkas kirto automatu man į dešinį šoną. Atgavęs jėgas, už kokių 5 metrų pamačiau nukritusią savo kepurę. Kai šokau paimti kepurės, prie manęs vėl puolė desantininkas, tačiau, ją pagriebęs, spėjau užlįsti už stovėjusios mašinos.
Tą baisų košmarą sunku nupasakoti: sprogimai, šaudymas, dūmai, galingi šaudymai iš tankų, stiklų čerškėjimas, žmonių riksmas. Mačiau moterį su atviru kojos lūžiu, kitą žmogų sulaužyta koja. Vėliau, sausio 14 ir 15 dienomis, mačiau, kaip desantininkai siaubė stovinčius rūmų gynėjų paliktus autobusus.
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 159, 160.
