Vilniuje su mašina važinėjom nuo vieno prie kito tą naktį saugojamo objekto. Per radijo imtuvą išgirdome, kad gatvėse pasirodė tankai ir važiuoja bokšto link. Tankus mes matėme mieste ir sekėme juos, važiuodami šalia. Tik tankai važiavo gatve, o mes šaligatviais ir žalia veja. Šalimais važiuojantys tankai mus gąsdino atsukdami vamzdžius, o tankuose sėdintys kariškiai iš automatų šaudė į mūsų pusę tikromis kulkomis, nes puikiai matėsi šviesios linijos, atsiradusios nuo kulkų. Visai netoli bokšto ant kelio stovėjo smėlio savivartė, prie kurios stabtelėjo užpuolikų kolona. Čia tankai, nukreipę vamzdžius į žmones, gąsdino juos, o iš tankų išlindę karininkai šaudė tikrais ir netikrais šoviniais. Vaizdas buvo labai baisus, bet aplinkui stovėję žmonės niekur nesitraukė...
Tankas, stovėjęs pirmas eilėje, nusuko atgal vamzdį ir be jokių sunkumų pervažiavo priekyje stovėjusią smėlio savivartę, po to sugrįžo atgal ir pervažiavo dar kartą. Savivartę sulygino su žeme. Po šio vaizdo supratau, kad šios kliūtys tankų nesulaikys. Kiti tankai pasuko kairėn ir, sutraiškę dar vieną automobilį, ėmė supti bokštą. Tankams įvažiavus į bokšto teritoriją, žmonės glaudžiu ratu apstojo bokštą, o kariškiai apsupo žmones. Vienu metu pradėjo taip šaudyti, kad kulkos lėkė ir pro kojas, ir pro galvas, kai kur užsidegė žemė...
Šūviai girdėjosi ir kitoje bokšto pusėje. Taip pat šaudė ir iš tankų, nes mėtėsi tuščios tankų gilzės. Jos buvo šiltos...
Šiek tiek aprimus šaudymui, mes bandėm prieiti arčiau tankų. Tankai atsukdavo į mus vamzdžius, o išlindę karininkai taikydavosi iš automatų į žmones, bet nešaudė. Po kiek laiko prie mūsų priėjo kareivis ir paprašė, kad mes atsitrauktume nuo tanko per 5 metrus. Atsitraukę porą metrų, mes kareivį užkalbinome. Jis buvo 19 metų, prisistatė, kad iš Maskvos. Jo veidas buvo liūdnas, jis sakė, kad ši operacija jam pačiam baisi, o paklaustas, ar šaudys į žmones, jis atsakė: “Ne...”
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 115.
