Pabūklo šūvis tiesiog meste išmetė iš lovos. Prišokęs prie lango išvydau ugnies pliūpsnį prie bokšto. Ausis užtrenkė naujas sprogimas. Drebėjo stiklai. Kuo skubiausiai apsirengęs, puoliau lauk. Sustojau vakarų pusėje. Priešais apačioje šaudė pabūklai, kaleno automatai. Pabūklai šaudė tuščiais šoviniais, nes niekur nesigirdėjo sprogimų. Vėliau draugai sakė suskaičiavę 14 šūvių. Dangų raižė prožektorių šviesos. Priešais iš atskubėjusių žmonių susidarė dar viena grandinė. Šalia manęs buvo vien tik vyrai, nors už nugaros buvo ir moterų. Pasirodė tankų prožektorių šviesos iš rytinės bokšto pusės. Netrukus už tvoros išvydome jau keletą šarvuočių ir tankų. Keli iš jų vienu metu pasisuko į bokštą ir, laužydami tvorą, pasileido tarsi ant žmonių. Bet neprivažiavę per kelis metrus, vėl pasisuko ir ėmė supti bokštą. Greta bėgo kareiviai, kurie šaudė į orą. Mes stovėjome susiėmę rankom ir skandavome “Lie-tu-va!” Dar nebuvau matęs taip susitelkusių žmonių. Žinojome: net prieš tankus visi kartu esame stiprūs, nenugalimi. Net nekilo minties apie mirtį, nejautėme ir baimės. Tiesiog žinojome: giname Lietuvą.
Staiga dešinėje, prie pat ausies, padrioksėjo tanko šūvis, rodos, bokšto pusėn. Pabiro stiklai. Tarp kairėje stovėjusios tanketės ir dešinėje esančio tanko buvo nemažas tarpas. Aplink bokštą bėgo kareivis, šaudydamas į lubas. Buvo matyti, kaip kulkos skėlė kibirkštis, kaip byrėjo tinkas. Kadangi desantininkų priešais nebuvo, tai, išgirdę šaukiant “Vyrai, grįžtam, laikomės”, keliolika ar keliasdešimt vėl prišokome prie bokšto ir susikibome rankomis. Visa tai galėjo trukti apie 1 minutę. Dešinėje, prie pagrindinio įėjimo, irgi dar buvo žmonių. Nuolat kaleno automatai. Jie slopino žmonių riksmą. Į mus palei bokštą iš kairės artėjo tanketė. Keli vyrukai įsirėmė į jos priekį rankom, o ji trūktelėjimais gal po kokį metrą stūmė juos tolyn.
Išstūmę nuo bokšto visus žmones, užpuolikai aplinkui vienas prie kito sustatė tankus ir tanketes, palikdami tarp jų gal kokio metro tarpus. Už jų stovėjo desantininkai, kurie netrukus perėjo šiapus tankečių. Mes stovėjome per 4-5 metrus nuo jų. Tankas ir desantininkai vis dar šaudė. Bokšte dužo langai. Kai kurie, išgirdę arčiau automato papliūpą, smarkiai pasilenkdavo, kiti jau nereagavo. Viena moteris isteriškai klykė, kad savo rankomis išnešė nuo bokšto žmogų peršauta galva. Kažkoks vaikinas, stovėdamas ant vienos kojos, pasisakė esąs peršautas. Koja buvo visa kruvina. Su vienu vyru bėgte jį nunešėm prie tvoros, kitapus jį pagavo gal dešimtis rankų. Vėl grįžom prie desantininkų. Bandžiau apibėgti aplink bokštą, bet ties pietine puse keli vyrai sustabdė sakydami, kad tą pusę apšaudą. Ir tikrai, kiek vėliau pamačiau palei pat žemę į Lazdynų pusę leidžiamas trasuojančias kulkas.
Netrukus kareiviai ėmė stumti žmones tolyn, šaudydami į orą ir po kojom, bei šaukdami “Nazad, nazad!” Nustūmė už buvusios tvoros, dabar gulinčios ant žemės. Netrukus prie jų privažiavo tanketė ir sustojo už nugarų. Kareiviai automatus laikė nukreipę į mus. Matėme, kaip kairėje tanketė dideliu greičiu važiavo į žmones, po to ėmė sukinėtis arti šlaito, stumdama juos žemyn.
Bandėme šnekinti kareivius. Kai vienas žmogus priėjo prie jų, vienas pertraukė automato spyną ir nusitaikė žmogui į krūtinę.
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai : papildymai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 31, 32.
