Įvykiai užklupo mus - Pedagoginio instituto anglų kalbos dėstytoją L.Misevičienę, Universiteto matematiką E.Misevičių ir mane - palyginti saugioje vietoje - šiaurinėje televizijos bokšto papėdėje. Tiesa, ir čia klupo žmonės, bet ne nuo automatų serijų, o nuo geležinių smūgių ir kareiviškų batų spyrių. Tačiau pirmiausia man norisi papasakoti apie tos nakties laukimo valandas bei minutes. Dar tik 9-a vakaro... Nors temperatūra nulinė, tačiau oras žvarbus, iki kaulų smelkia drėgmė. Kartais tingiai krenta lietaus lašai. Kalno atšlaitėse liepsnoja laužai, prie kurių šildosi paaugliai. O mes vis sukam ir sukam ratus aplink bokštą. Daug kur skamba dainos. Štai būrys jau nebejaunų vyrų ir moterų traukia “Ant kalno mūrai...”, o už kelių žingsnių mūsų ausis pasiekia “Oi žirge, žirge...” Dar toliau girdisi “Palinko liepa...”

O laikas slenka taip pamažu. Dar tik dešimta. Šiąnakt čia labai daug jaunimo - studentų, vyresniųjų klasių mokinių. Kad būtų šilčiau ir neprailgtų naktis, jie smagiai trepsi ritminius šokius.

Laikrodis rodo dar tik vienuoliktą... Mes vieni kitiems labai atidūs ir geranoriai. Kažkam iškrito pirštinė - bent kelios rankos tiesiasi ją pakelti. Nepažįstama moteris nori pavaišinti mus sumuštiniais ir, atrodo, nuoširdžiai apgailestauja, kai mes atsisakom. O štai į mūsų pusę tiesia ranką vyriškis: jis nori kavos. Bet kokia ilga ši naktis. Dar tik dvylika... Daugelis palydi žvilgsniu ūsočių dieduką. Kaip artojas dalgį, jis neša persimetęs per petį didžiulę Trispalvę. O ten pusamžė moteris įkalbinėja 7-8 metų bamblį, matyt, anūkėlį, eiti namo. Bet tas, vos neverkdamas, šaukia: “Ne, nenoriu miego”.

Įsišnekėjom su dzūku iš Alytaus. Žmogelis čia budįs jau antrą naktį ir atrodo labai suvargęs. Galvoje šmėkšteli mintis: “Kai eisiu namo, reikės pasiūlyti jam nakvynę”. Anksčiau tokia mintis nebūtų šovusi į galvą.

Artėjant pirmai valandai, pajuntam kažką negera: pro didžiulius langus buvo matyti, jog bokšto viduje subruzdo sargybiniai. Vieni miklina lazdas, kiti griebia žarnas, panašias į tas, kuriomis vasarą laistom daržus. Širdį nusmelkia nuojauta: jau! Ji neapgavo. Per garsiakalbius išgirstam, jog į Karoliniškes važiuoja tankai.

Glaudžiai, petys į petį, sustojam aplink bokštą. Mūsų ruože - 5 gretos. Šalia mūsų kauniečiai: dručkis šeimos galva, išsigandusi jo žmona, paauglė dukra, dar viena moteris, mergaitės teta. Kažkur apačioje, visai netoli, pasigirsta patrankų šūviai. Po to papliūpos iš automatų. “Neringa, kur tu?” - suklinka mūsų kaimynė. “Nutilk! Žinai, ko čia atėjai!” - valingai sušunka dručkis. Skanduojam “Fa-šis-tai! Fa-šis-tai!” Po to – “Lie-tu-va! Lie-tu-va! Lie-tu-va!”

Laikrodis rodo 1 val. 20 min., kai iš tamsos išniręs didžiulis tankas atkreipia į mus galingus savo prožektorius. Kažkas surinka: “Išsižiokit!” Beveik vienu metu pasigirsta patrankos šūvis. Garsas baisus. Po to - stipri banga. Kareiviai kažką numeta po priekyje stovėjusių žmonių kojomis. Sprogimas! Klyksmas. Žmonės metasi į šalį, tačiau nuo bokšto nesitraukia. “Darbuodamiesi” automatų buožėmis ir geležinėmis lazdomis, desantininkai stumia mus į šalį. Pajuntu smūgį į galvą. Suklumpu. Tačiau smarkus spyris vėl pastato mane ant kojų. Dūžta langų stiklai. Desantininkai jau bokšte. O baltapūkis gynėjas, dar beveik vaikas, abiem rankom spaudžia į priekį atkištą žarną. Panašu, kad jis šoko ištiktas ir vargu ar mato, kur nukreipta čiurkšlė.

Sliūkinu į šalį ir girdžiu Juozo Jermalavičiaus balsą: “Broliai lietuviai... jūs esat apgauti... skirstykitės namo... Nacionalinio gelbėjimo komitetas”. Tik dabar pastebiu, jog ant rankos, kuria spaudžiu galvą, kraujas...

 

Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 111-112.