...Apačioj dunda, ūžia varikliai, ir girdim per radiją, taip neaiškiai, - žmonių daug, visi šurmuliuoja - lyg ir Landsbergis susiskambino su Gorbačiovu. Palengvėjimas: jie ten gąsdina mus, bet jau gavo įsakymą, grįš atgal... Bet, deja, jie pasuko, kiek supratau, pietų kryptimi, pakilo ir, privažiavę prie bokšto, ėmė jį supti, o kartu ir mus. Tankai, šarvuočiai. Kol jie šaudė apačioje, namų languose sužibo šviesos, žybsėjo fotoaparatų blykstės. Atbėgo daug žmonių. Aš, iš pradžių buvęs išorinėj, pirmoj eilėj, atsidūriau to gyvo žiedo viduryje. Žiūrim, tankai, šarvuočiai važiuoja pro miškelį, už penkių ar dešimties metrų nuo žmonių, ant kai kurių stovi po keletą pasiruošusių automatininkų. Tarp važiuojančios karinės technikos ir mūsų gyvo žiedo bėga vorele kareiviai. Privažiavo jie arti, mes nesiskirstom. Pradėjo šaudyt.iš pabūklų. Iššauna ir už sekundės pažyra stiklai. Tada mes atsitraukiam toliau nuo bokšto, bet laikomės susikibę rankomis, šaukiam: “Lietuva, Lietuva!”, “Laisvė!”, “Fašistai!” Jie dar šauna, vėl stiklai sudunda. Mes dar toliau nuo bokšto atsitraukiam. Kad stiklas nukritęs gali sužeisti, mes gerai suprantam, bet, kad tankas mindys, mes šito dar nesuvokiam. Tankas mums lyg ir nepavojingas... Kol visas dėmesys buvo sutelktas į priekį, aš net nepastebėjau, kaip iš kairės pusės, už poros metrų atsirado tankas. Žmonės išsiskirstė priešais jį, liko tuščia erdvė. Aš šoktelėjau toliau nuo jo, bet jis važiavo nedideliu, tokiu kaip pėsčiojo, greičiu. Paskui pamačiau, kaip kažkoks žmogus kepure uždengė žiūrėjimo stiklą, kitas stovi ten, laiko priekį, ir aš, ką gi, juk vyras, atsargos karininkas, sąjūdietis, ką čia trauksies. Kiek galima dainuot apie Tėvynės meilę, reikia pabandyt sustabdyt. Kaip atsargus žmogus, išsirinkau pačią nepavojingiausią vietą, patį tanko priekį, per vidurį. Įsikibau, ir mes, keletas, kaip tie ožiai ant tilto, laikomės prieš tanką. Bet tankas važiuoja sau, ir supratau, kad jis nesustos ir pavilks po apačia. Pagalvojau, kad reikia bėgti. Dabar prisiminęs, suprantu, kad bėgau neteisingai. Man reikėjo apsisukus pabėgėti tiesiai ir tik tada smukti į šoną, o aš traukiaus iškart ir pakliuvau po vikšru. Dar tik sumojau, kad reikia trauktis, kad užvažiuos, ir staiga pasijutau kaip sapne: miegu, mano kojos užspaustos, negaliu pajudėt. Guliu ant pilvo, šalia guli dar trejetas žmonių, aš ketvirtas, paskutinis, mūsų kojos prispaustos, gulim veidais nuo bokšto ir šaukiam kiek galim. Aš bandau pasiremti rankom - skausmas nebuvo toks, kad visai protas užgestų -šalia moteris, kiek toliau du vaikinai. Kad jis tik greičiau pervažiuotų... Tik tokia mintis. O žmonės aplink irgi šaukė, rodė... Tankas sustojo... Sustojo, ir kaip prailgo tos sekundės, gal laukimo minutės, kada jis nuvažiuos. Ir dar mintis: jeigu jau pasisuks ir važiuos išilgai, kad nors nesustotų ties viduriais, o pervažiuotų visą, kad tik nebejaustum, kaip skauda kojos. Bet jis, mūsų laimei, atsitraukė atgal. Greit išsiridenau kaip statinė, kad tik tolyn. Iš visų pusių šviesos, prožektoriai, rodos, visi važiuoja į tave...
Pariedėjau, nežinau, kiek metrų, čiupo mane vaikinas, galva žemyn, kojom aukštyn, tempia, kiek pajėgia. Kiti keli čiupo už rankų, pasimetę nuo to baisaus vaizdo. Beje, kai buvom prispausti, kai kas mus už rankų norėjo ištraukt, mes prašom - netraukit, mūsų kojos prispaustos, neištrauksit...
Pamenu, kai tik pradėjo mane nešt nuo bokšto, atpalaidavo kojas, toks jausmas apėmė, kad dar gyvas. Gyvas! Negaliu sakyt, kad laimė, bet toks palengvėjimas, kad vis dėlto dar esu...
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 105-106, 107.
