Vidurnaktį, išgirdę tankų gausmą prie televizijos bokšto, visi ten budėjusieji susitelkėme. Ne, tai nebuvo baimė, o ryžtas nepasiduoti, apginti Nepriklausomybę. Tuojau pat pasigirdo sirena – prie viaduko pasirodžius tankams, dalis žmonių nuskubėjo prie jų. Iš aplinkinių rajonų plūdo žmonės. Kelias buvo užtvertas autobusais, mašinomis su smėliu. Tankai iš karto nedrįso važiuoti. Girdėjau karininkų balsus: “Uberite mašiny!” Bet niekas nesitraukė. Tada pasigirdo pirmasis šūvis iš tanko pabūklo. Pabiro netoli stovinčių gyvenamųjų namų stiklai. Tokie okupantų “debatai” su minia truko gal dešimt minučių...
Staiga išgirdome, kad tankai važiuoja iš kitos bokšto pusės. Puolėme prie jo. Aplink televizijos bokštą susidarė kokių penkių metrų pločio gyva žmonių siena. Susispaudėme, susikibome rankomis. Tankai manevravo pirmyn ir atgal, blaškė žmones, šaudė. Žmonės nesitraukė. Vienas tankas, judėjęs tiesiai į mus, staiga pasidavė atgal ir po jo vikšrais atsidūrė mergaitė. Nors tanką ryškiai apšvietė prožektorius, komandos sustoti nebuvo. Kai jis pasitraukė į kitą pusę, ištraukėme lavoną. Tą kraupų vaizdą sunku nusakyti žodžiais...
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 123.
