Jau rengėmės gulti, kai pasigirdo šūviai iš patrankų. Mašina stovėjo kieme, šokom į ją ir po kelių minučių buvome ten. Pakeliui prisijungė žmonos bendradarbė mokytoja Aldona Petrulionienė. Kalnu nuo Lazdynų pusės bėgome prie bokšto (iš vakarų pusės). Matėme tankus, važiuojančius ir šaudančius Sudervės gatve. Iš Lazdynų pusės tankų dar nesimatė, tik girdėjome jų šūvius. Puolėme pro skylę tvoroje ir stojome iš vakarų pusės, nes ten žmonių buvo mažiau. Raginome apjuosti visą bokštą iš visų pusių. Žmonės vis rinkosi, susidarė jau nemažas būrys. Vyrai stūmė moteris gilyn prie sienos, patys užstojo jas. Jauni vyrai veržėsi į priekį. Jokios panikos nebuvo. Tankai iš kairės (mes stovėjome veidu į Sudervės pusę, į tiltą, kur šaudė tankai) jau pradėjo supti bokštą. Gausmas nežmoniškas. Jie važiavo vienas paskui kitą šaudydami, o paskui juos prisilenkę, karine parengtimi šarvuoti lig dantų bėgo kareiviai. Visi bėgo dešinėn. Žmonės skandavo: “Gėda! Gėda!”, “Lie-tu-va”. Jų balsus stelbė žvėriškas motorų gausmas ir šaižus dūžtančių stiklų žvangesys. Prie mūsų sustojo tankas – kareiviai iš už tanko ėmė šaudyti virš galvų į stiklus. Šaudė ne tuščiais – tai gerai matėme. Žmonės – stovėjo. Staiga tankas, įjungęs atbulinį bėgį, pradėjo važiuoti į mus. Tik tada žmonės prasiskyrė, o iš kitos pusės jį apspito kiti. Susijaudinę, įtūžę, tačiau tik žodžiais mėginome įtikinėti kareivius nešaudyti. Jie atsigręžę paleisdavo po papliūpą virš galvų ir vis spaudė žmones tolyn. Nenoromis, čia pritūpdami, čia vėl pakildami, žmonės traukėsi tolyn. Kareiviai jau šeimininkavo viduje. Vienas iš jų, įžengęs į antrą aukštą, kojomis spardė visa, kas pakliuvo. Kiti sekė jo pavyzdžiu. Tankai, sukiodami savo akinančias šviesas, spaudė žmones tolyn. O šūviai iš automatų švilpė pro mus. Šalia mūsų buvo angliškai kalbantis korespondentas (jo vertėjos buvo dvi jaunos moterys). Ir jis tūpdavo nuo šūvių prie žemės. Nuo bokšto atbėgo keli vyrai, tempdami sužeistąjį, aš su sūnumi puolėme padėti. Mano manymu, jis jau buvo nebegyvas. Nunešėme į greitąją, stovinčią apačioje, prie tilto. Prieš mus nuvedė klumpantį jaunuolį šviesia striuke, jis buvo sužeistas šūviu. Mes norėjome eiti į priekį, tačiau automatininkai šūviais neleido.
Kai viskas pradėjo rimti, staiga nuo tilto beveik karišku žingsniu pasipylė būrys sportiniais treningais apsirengusių žmonių. Jie išlipo iš kariškų mašinų. Nuėjo aukštyn ir įstrigo, mačiau, kad tarp jų įsimaišė milicininkų būrelis. Tarsi susmegę jie pamažu grįžo atgal. “Išvalius” teritoriją, prie dar likusios tvoros privažiavo mašina su garsiakalbiu. Balsas darkyta lietuvių kalba kreipėsi į žmones: “Brangūs lietuviai, eikite namo, jūsų laukia vaikai, močiutės, seneliai...” Tie žodžiai “Brangūs lietuviai” (su kirčiu gale) skamba mano ausyse... Daugelis žmonių verkė.
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai : papildymai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 35.
