Nepriklausau jokiai partijai, tikiu Dievą, todėl įsipareigoju rašyti tiktai tiesą.
Kai prisimenu tuos įvykius, nors visada maniau esąs šaltakraujis, savaime pradeda drebėti rankos. Tačiau tai tik emocijos, o dabar – faktai, mano pamatyti ir išgyventi tą kruvinąją naktį iš šeštadienio į sekmadienį.
Išgirdęs šūvius, puoliau prie bokšto. Buvo tamsi naktis, tanketės akina prožektoriais, kareiviai šaudo (kol kas dar tuščiais šoviniais) į krūtinę stovintiems žmonėms, muša. Pajutau smūgį į krūtinę nuo šūvio tuščiu šoviniu. Šiuo metu iššovė tanketės pabūklas. Akys pradėjo ašaroti, ausis užgulė. Tokioje aplinkoje žmonės išliko ramūs, vienintelis jųjų ginklas buvo žodis. Šalia stovėjusi mergina prarado sąmonę ir susmuko; ją iškart nugabeno už tankečių.
Esant tokiam šaudymo ir prakeiksmų triukšmui, net nepastebėjau, kaip gavau smūgį į pilvą. Apsisukau ir pamačiau, kaip iš pastato pasipylė stipri vandens srovė. Žmonės prasiskyrė ir susidarė koridorius, į kurį puolė smogiamoji desantininkų grupė, antroji grupė pradėjo platinti koridorių. Būtent šioje vietoje sustojo sunkvežimis su kareiviais, kurie apsupo bokštą ir pradėjo šaudyti į langus, pasipylė stiklai, įsibrovę į vidų pirmiausia nuplėšė suverenios valstybės vėliavą.
Lipdami laiptais, jie išmušinėjo didžiulių apvalių langų stiklus. Degė šviesa ir viskas buvo kaip ant delno.
Šaudė trasuojančiomis kulkomis ne tik virš taikių žmonių galvų, bet ir į miesto pusę. Taip jie bandė imituoti pasipriešinimą. Kai mus prispaudė prie tvoros, aš kreipiausi į vieną, iš išorės ramų, kareivį:
– Tai ką, sūneli, prisiminei kruvinąjį 1905 metų sekmadienį? Ir visai ne gėda? Vietoj atsakymo –automato serija į kojas. Laimė, šalia.
Tarp tankečių buvo viena mašina (vadinamoji “vadavietė”), be ginkluotės, su dviem antenom. Iš karininkų veiksmų aš supratau, kad ryšį jis palaiko ne su kažkuo esančiu prie bokšto, o kažkur toliau. (Ryšys tarp tankečių palaikomas laringofonais. O čia buvo dirbama siųstuvu. Kariuomenėje aš tarnavau ryšininku.)
Vienoje vietoje tvora buvo išgriauta. Mes stovėjome būriu. Priekyje stovintys vaikinai savimi pridengė operatorių, kuris filmavo šiuos žudikus, apsikausčiusius geležimi. Greta stovintis vaikinas staiga kryptelėjo ir nusirito nuo kalno, aš pamaniau, kad gal paslydo. Tačiau iš apačios pasigirdo šūksniai: “Gydytoją!”
Jau leisdamasis žemyn, greta betoninės sienos, kuri yra prie administracinio pastato, aš paėmiau dar vieną sužeistą į pilvą. Nunešėme vargšą į mašiną, o grįždamas atgal išgirdau šaukiant: “Atsargiai!” – ir stumtelėjimą į nugarą. Už nugaros nukrito cilindrinis daiktas, maždaug 300 mm ilgio ir 40 mm skersmens. Pribėgo vaikinukas, pagriebė jį, ir, patikėkite manimi, tokio metimo aš savo gyvenime nesu matęs. Daiktas nulėkė už tvoros. Dėkui tam žmogui, kuris žinojo, kad šis daiktas yra pavojingas, rizikavo pats.
Jeigu Dievas neleido, kad prasilietų mano kraujas, tegul jis padeda tiems, kurie jį prarado. Maždaug 7 ryto aš buvau Raudonajame kryžiuje ir daviau kraujo tiek, kiek galėjau. Manau, kad mano kraujas, ruso kraujas, nesudrums kraujo lietuvio, troškusio laisvės.
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 124-125.
