Aš, Žilvinas Kaušylas, Alberto, Vilniaus krašto apsaugos departamento savanoris, šių metų sausio 11 d. pradėjau budėjimą TV bokšte.
Dar sausio 12 d. vakare, apie 23 valandą, prie TV bokšto atvažiavo du autobusai milicininkų. Jų apranga skyrėsi nuo lietuviškos milicijos – kokardos ir kita atributika buvo sovietinės, ir šnekėjo tie milicininkai rusiškai. Mums kilo įtarimas, ar tai nebus persirengę kareiviai, tad nutarėme paskambinti į Vidaus reikalų ministeriją pasitikslinti, ar mums išsiuntė milicijos, ar ne. Vidaus reikalų ministerija atsakė, kad jokios milicijos jie prie TV bokšto nesiuntė. Ir kaip tik apie 23.30 pro administracijos langus atvykėliai bandė įsilaužti į vidų, bet buvo atstumti KAD vyrukų. Taigi šis nedidelis incidentas pasibaigė gan taikiai, be kraujo praliejimo. O apie 1.15 išgirdome tankų pabūklų šūvius. Šturmas prasidėjo apie 1.40, kai šarvuočiai, privažiavę prie TV bokšto, gal per 20 m iš pabūklo šovė į vidų, ir išbiro visi pirmo aukšto stiklai. O po 15-20 sekundžių jau pamatėme šaudančius kareivius fojė. Mes, 10 žmonių, saugančių centrinį įėjimą ir centrinius laiptus į antrą ir trečią aukštus, pradėjome gintis vandens čiurkšle. Tą žarną laikė amžinatilsis Ignas Šimulionis, ir kai kareiviai, nieko neperspėję, pradėjo šaudyti į mus, šis savanoris krito į tą vandens čiurkšlę. Dar spėjau pamatyti: kareiviai pribėga prie jo, trenkia su buože per galvą. Tuo metu mes bėgte pasileidom į antrą aukštą, kur buvom pasiruošę du atsarginius išėjimus. Bėgdami laiptais į viršų, jautėm, kaip pro šalį zvimbia kulkos. Antrame aukšte užvertėme barikadą ir pasileidome prie vieno iš atsarginių išėjimų. Atidarę liuką, nuleidome vamzdį, bet ties ta vieta tučtuojau pasirodė tankas. Be to, kareiviai, besivejantys mus, vėl pradėjo šaudyti. Nebespėjome pasinaudoti ir kitu išėjimu, nes bematant sprogo barikada ir kareiviai prasiveržė į antrąjį aukštą. Mes išsklidome kas kur. Penkiese įlindom į ventiliacijos kamerą ir joje apie valandą prasėdėjome, laukdami, kad padėtis aprims, paskui perbėgom į kitą patalpą, kur buvo antrasis atsarginis išėjimas. Du savanoriai per langą pradėjo leistis virve, bet po kokios minutės pasigirdo šūviai. Tolesnio jų likimo nebežinome. Mes trise nutarėm nebebėgti, palaukti ryto. Toj vietoj mus surado apie 9.30. Kareiviai, nuvedę į apačią, perdavė mus karininkams. Karininkai tuoj nustūmė mus prie sienos ir liepė stovėti išskėstom rankom ir kojom, atsirėmus į sieną per metrą. Ir dar pasakė: “Jeigu krisite, šausim”. Girdi, jie pirmiausia turi išsiaiškinti, kas mes per vieni. Taip mums bestovint, po kokios valandos atėjo Jermalavičius. Jis, nieko nedvejodamas, pareiškė, kad atseit mes nušovėme jų karininką ir kad su mumis bus žiauriai susidorota. Tuo tarpu karininkai išsiaiškino, kad aš ir dar vienas vaikinas dar nesame tarnavę sovietinėje armijoj, ir pasakė, kad tarnauti teks ir būsime išvežti net už Vladivostoko. Na, o trečiąjį vaikiną paleido iškart, nes jis jau buvo atitarnavęs, net pačiam Afganistane. Kai paleido šį vaikiną, mus nuvedė į belangį valytojos kambarėlį ir pastatė du sargybinius. Tuo metu visam bokšte vyko didžiausias pogromas. Girdėjosi, kaip dūžta stiklai. Kiek sužinojome iš saugojančių kareivių, jie išnešinėjo viską, kas tik galima išnešti, žinoma, vertingą aparatūrą taip pat. Vakarop atėjęs kariškis dar kartą pabrėžė, kad mes nori nenori tarnausime sovietinėje armijoje. Ir pasakė, kad bokšte dar yra 15 mūsiškių. Koks jų likimas ir dabar neaišku. Vakare, kai vedė į tualetą, prie jo durų mačiau didžiulį kraujo klaną. O grįždamas atgal, sutikau girtut girtutėlį karininką. Anot kareivių, užpuolikai, pėstute užkopę iki restorano, išvogė visą alkoholį ir nutarė atšvęsti pergalę.
Mus abudu paleido tik pirmadienio rytą ir dar pagrasino, kad mes nieko nepasieksime, kad visa valdžia jau priklauso kažkokiam nacionalinio gelbėjimo komitetui.
Duokdie, kad tokie įvykiai, kaip sausio 13 naktį, nebepasikartotų, kad kareiviai patys imtų suprasti savo kaltę, kad Lietuva būtų laisva.
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 139-140.
