Aš stovėjau prie televizijos bokšto. Kai pradėjo į langus šaudyti ir stiklai byrėti, mūsų gretos praretėjo. Bet du vaikinai, 18-19 metų, sustojo ir sako: “Nesitrauksimi!” Prie jų pripuolė keli desantininkai ir paleido seriją. Vienam, matyt, į galvą pataikė, nes krito kaip lapas. Desantininkai šalia atsistojo, į viršų šaudo ir neleidžia parkritusių vaikinų paimti. Šiaip ne taip juos iš ten vėliau ištraukė. Tankas iš kelių metrų vis nusitaiko, palaiko vamzdį ties veidu, vėl pasisuka. Bet žmonės nesiskirstė, skandavo: “Okupantai!”, “Lietuva!” Įsidėmėjau senuką, kuris atsistojo prie tanko, rankomis įsirėmė ir barasi taip gražiai: “Kur tu, niekadėjau,važiuoji!” Bet tankas nė nemanė stoti – važiuoja, ir viskas. Tuo metu pajutau smūgį į petį. Pačiupinėjau, skylės neradau, galvojau, skeveldra gal kokia atšokusi. Vėl stojau į pirmas eiles. Po kiek laiko pajutau, kad šlapia. Pačiupinėjau - gi kraujas. Tai ir nuvedė mane. Dabar ligoninėje naktimis vis bokštą sapnuoju.
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 100.
