Niekas netikėjo, kad ims šaudyti. Ir staiga pasigirdo papliūpos. Klyksmai: “Jie šaudo tikrais šoviniais!” Ir sužeistų jau yra! Tuoj pat pradėjo vieną po kito nešti. Vieną – kokių aštuoniolikos metų nunešė į greitąją ir nuvežė. Po to dar tris atnešė – negyvi. Vieno veidas taip sužalotas, – neįmanoma įžvelgti bruožų, drabužiai sudraskyti...
Vienas žmogus parkrito netoli manęs. Pakelėm. Išdraskyta koja. Kokios kulkos?! Man rodos, kitose šalyse jos uždraustos – centras yra ne pačioj kulkos galvutėj, o per vidurį. Sutikusi kliūtį, ji keičia kryptį ir drasko raumenis. Jam buvo pataikyta į blauzdą, o išlindo per šlaunį..
Girdėjosi, kaip žvanga, dūžta bokšto vidury. Klyksmai, keiksmai. Kareiviai ne kokie jaunučiai, o subrendę 30–35 metų vyrai. Dužo visų aplinkinių namų ketvirto, penkto aukštų langai. Nuo kurtinančių šūvių vienam kitam pradėjo iš ausų bėgti kraujas. Ten buvęs gydytojas pasakė, kad trūko ausų būgneliai. Po to, kai desantininkai įsiveržė į bokštą, buvo matyti, kaip jie skuba aukštyn. O tanketės ėmė važinėti pylimu, žmonės – prilipę prie tvoros. Tanketė pasisuka ir užpakaline dalim kliudo tvorą – krūvos žmonių virsta nuo pylimo žemyn. Kareiviai su automatais ir durtuvais užlipo ant pylimo. Smogia žmonėms į kojas. Atsigręžęs pamačiau autobusą PAZ, perplėštą pusiau. Tankų vamzdžiai kilnojasi aukštyn ir žemyn. Kaip debesys virsta išmetamosios dujos. Nuo kulkų krinta medžių šakos...
Žmonės tapo sukaustyti tos brutalios jėgos. Bėgančių nebuvo. Žmonės tik lenkėsi prie žemės.
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 118, 119.
