Tarsi dunktelėta didelės nelaimės nuojautos, iš namų išeinu 4-ą val. ryto. Nuo Karoliniškių pusės lekia maži greitosios pagalbos autobusiukai, po du, po vieną lėtai eina žmonės.
Iš jų ir sužinau, kad budinčiųjų prie bokšto jau nebereikia.
Į spėjusią atšilti širdį terkšteli šaltas metalas. Virš pakeltos laisvei galvos pakimba RANKA. O juk...
O, rodos, ką tik...
O vos prieš pusdienį žmonės, nenujausdami atšliaužiančios mirties alsavimo, būriavosi, vaikščiojo apie bokštą, kalbėjosi: čia greit susipažįstama, neklausiant pavardės, ir išsiskiriama, neužsirašant adreso. Ypač daug buvo jaunimo.
Jauniesiems, aišku, norėjosi pabūti kartu.
Nepažįstami, bet kažkuo labai artimi ir gražūs vaikinai ir merginos prie televizijos bokšto, žiūrėdami vieni kitiems į akis, ilgai ir kažkaip dramatiškai dainavo senąsias lietuviškas dainas.
Dainas, kurių – smerkėme – jie nebemoka.
Pasirodo – moka.
Ir žūti už Tėvynę jie moka.
Žūti be gražių žodžių, negalvojant apie savo didvyriškumą. Netgi nežinant, kad, tai ir yra tikrasis didvyriškumas.
Ačiū Jums! Atleiskite ir ačiū.
Dabar žinau – tu tikrai neatsiklaupei, Tėvyne – gal tik eilinį kartą palinksi nuo geležinio kumščio – o paskui –
O paskui jau amžiams atsitiesti turi –
tauri ir graži.
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai : papildymai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 55, 56.
