Prie televizijos bokšto atvykom kartu su vyru, kai išgirdom šaudant iš pabūklų. Kelią jiems buvo pastojusi žmonių minia, kuri skandavo: “Lietuva!”
Užlipom prie tinklinės tvoros, juosiančios bokštą. Aš pasilikau šiapus tvoros, o vyras nubėgo prie bokšto. Netrukus pasirodė ir tankai bei BTR mašinos. Pusračiu apsupo bokštą. Visą laiką šaudė iš automatų ir pabūklų. Atrodė, kad šaudo tuščiais šoviniais, nors man pasigirdo ir serija iš kulkosvaidžio.
Bet tai nepalaužė žmonių, nes tuo metu dar daugiau lipo per tvorą ir bėgo bokšto link. Tankas, kuriam kelią buvo užtvėrusi žmonių minia, kelis kartus bandė pajudėti iš vietos. Garsiai sukaukė variklis, pasigirdo žmonių klyksmai, tačiau žmonės nesitraukė. Man buvo baisu, aš pamaniau, kad jis važiuos tiesiai ant žmonių. Visą tą laiką, kai tas tankas atvažiavo, buvo vis leidžiamos dūmų užtvaros. Tuo metu pamačiau ir pirmuosius sužeistuosius, man atrodo, jie buvo sužeisti prie to tanko. Buvo prašoma vežti sužeistuosius savais automobiliais.
Iš pradžių aš dar laukiau savo vyro, labai nervinausi. Buvo atneštas ir paguldytas pirmasis žuvęs žmogus. Jis buvo senyvo amžiaus, labai nedaug prisirengęs - matyt, netoliese gyveno. Po to aš nuėjau prie ekskursijų biuro pastato. Ten visur stovėjo nemažai žmonių. Buvo vedami sužeistieji.
Aš atsidūriau prie nedidelės žmonių grupės ir staiga viena moteris paklausė garsiai: “Gal čia Gradauskienė kur yra?”. Man per širdį ir kūną perėjo šiurpas. Pasakiau, kad tai aš. Ji pasakė, kad mano vyras peršautas ir yra kažkurioje greitosios pagalbos mašinoje. Aš puoliau ten, bet apėjau visas mašinas ir neradau jo. Gydytojų klausiau, kur nuvežė sužeistuosius, pasakė, kad į visas ligonines galėjo vežti. Tada pamačiau dar sulamdytą smėlio barstytuvą ir labai smarkiai sulamdytą lengvąjį automobilį. Po to pamačiau vyriškius, sėdančius į mašiną. Paprašiau, kad pavežtų į miestą. Jie nuvežė mane į pirmą klinikinę ligoninę. Ten viduje buvo labai daug sužeistųjų, aš ėmiau klausinėti apie atvežtuosius, bet išgirdau, kad šiuo metu nieko konkretaus negali pasakyti.
Sužinojau, kad 5 jau mirę. Dabar sunku man nusakyti savo tuometinę būseną... Aš mačiau, kaip juos išnešė po vieną. Tai buvo siaubinga. Tarp jų galėjo būti man artimas žmogus. Girdėjau, kaip kažkokia moteriškė atpažino savo tėvą...
Paskambinau į namus ir pranešiau apie viską vyro motinai.
Sužinojom apie Robertą, kai mums paskambino iš ligoninės. Pasakė, kad peršautos kojos ir jis po operacijos, gyvybei pavojus negresia. Ši žinia grąžino mane į realų gyvenimą.
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 98, 99.
