Aš, kaip krašto apsaugos darbuotojas, kartu su rokiškėnu Augustu (jų vado pavardės, deja, nesužinojau), patekę į bokštą, greitai organizavome apsaugą. Visas svarbiausias vietas – langus, duris, tarnybinius įėjimus, administracinį pastatą – užstojo mūsų postai. Paruošėme gynybai priešgaisrines žarnas, kad galėtume laiku bent vandens srovę nutaikyti į grobikus. Reikia pasakyti, kad nuo 1991 m. sausio 1 d. TV bokšto apsauga pagal sutartį buvo patikėta mūsų departamento žmonėms. Bet viena pamaina – tik 4 žmonės. Aišku, sausio 11 d. pamaina buvo sutrigubinta, susidarė 10-12 žmonių. Iš Rokiškio atvyko 15 žmonių, dar 15 aukštųjų mokyklų studentų ir 6 žmonės kartu su manini iš Krašto apsaugos departamento (Renatas Dansevičius, Aurimas Vagonis, Egidijus Dačkus, Žilvinas Kaušylas – vilniečiai). TV bokšte, be vadovaujančių administracijos darbuotojų, mūsų budėjo apie 50 žmonių.
Tą lemiamą sausio 13 d. naktį iš administracijos atstovų TV bokšte prie radijo ir televizijos įrengimų budėjo vietinių jedinstveninkų pamaina. Jau nuo 21 val. (01.12) mus vis persekiojo tas pats išdavikas A.Subotinas, davinėjo kvailus nurodymus man ir kitiems (aišku, okupantų ir savo naudai).
Sausio 13-osios naktį, apie pirmą valandą, į TV bokštą man paskambino AT Informacijos biuro atstovas ir pranešė, kad nuo Šiaurės miestelio pajudėjo kolona tankų ir sunkvežimių su kareiviais. Netrukus informacija pasitvirtino: pro langus pastebėjome Sudervės gatve atvažiuojant kovinės technikos koloną. Pasigirdo bokštą drebinantys sprogimai, matyt, šaudė vakuuminiais sviediniais. Pašaudžiusi iš toliau, visa kovinė technika pradėjo supti bokštą. Prieš pat jai pasirodant, apie 01.15 val. aš per mikrofoną kreipiausi į žmones, kad gyva juosta apjuostų visą bokštą. Žmonės kaipmat susikibo rankomis ir tvirtu monolitu apsupo bokštą. Žmonės prisispaudė prie pat stiklų. Privažiavę visai arti, tankai atsuko vamzdžius į bokštą ir pradėjo šaudyti (nežinau, kokiais sviediniais). Nuo kurtinančių sprogimų išbyrėjo beveik visi pirmo aukšto stiklai. Mūsų vaikinai pylė vandenį į tunelį, į koridorių. Lauke buvo matyti prie tankų daugybė margai apsirengusių kareivių su automatais ir atlenktais ant jų durtuvais. Prieš pat puolimą bokšte šviesą išjungėme. Tik pradėjus pilti vandenį į galeriją (tunelį), A. Subotinas pradėjo gąsdinti, kad nuo vandens susprogs bokštas, nes, jo žodžiais, tunelyje esanti elektrinė. Jis užsuko du čiaupus, vaikinai vėl atsuko. Aš liepiau dingti jam iš akių, ir jis pasišalino. Įsiveržti pro langus, nors ir išdaužytus, kareiviai negalėjo, nes užstojo žmonių siena. Pastebėjau, kaip pro salės duris, kurias buvome užrakinę, kareiviai suėjo į vidų. Tas judas suleido desantininkus per langus ir duris. Viduje pasigirdo šūviai, sprogimai, raketų (signalinių) ugnis blaškėsi nuo sienos prie sienos. Į bokštą buvo paleisti kažkokie dūmai, graužiantys akis ir gerklę. Prieš pat mane vienas kareivis šaudė. Aš pasislėpiau prie laiptų, vedančių į viršų. Kai užpuolikai nulėkė, bandžiau pabėgti, bet prieš pat mane iššokęs kareivis žaibiškai smogė automato buože per galvą. Nuo smūgio parkritau ant grindų, po to pripuolę kiti kareiviai suspardė mane kojomis ir aš praradau sąmonę. Atsipeikėjau tik rytą Raudonojo kryžiaus ligoninėje. Netekau daug kraujo, be to, smegenų sutrenkimas, sumuštas kūnas. Naktį iš sausio 13-osios į 14-ąją iš Raudonojo kryžiaus ligoninės mane pervežė į Santariškes, iš kur 01.14 apie 12 val. pabėgau. Išdūmiau su pižama, nes vienas rusas gydytojas atėjęs į palatą perspėjo, kad kareivos manęs jau ieško. Iš mūsiškių vaikinų į nelaisvę buvo paimti ir laikomi bokšte daugiau kaip parą Egidijus Dačkus ir Žilvinas Kaušylas.
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 138.
