...Iš dviejų tankų iššovė į televizijos bokšto langus, pradėjo byrėti stiklai. Pasidarė aišku, kad jie mūsų nepasigailės, prasidėjo šaudymas, ausyse spengė nuo sprogimų. Tarp tankų stovėję kareiviai irgi šaudė žmonėms į kojas. Mes su sūnumi nusigandom ir pradėjom bėgti. Atvirai pasakius, nemaniau, kad gyvas ištruksiu iš šito pragaro. Vienas kareivis mostelėjo automatu bėgti tarp jų. Bėgdami matėm, kaip žmonės nešiojo sužeistuosius. Atbėgę į autobusą, dar ilgai girdėjom automatų šūvius, salvėmis ir pavienius. Viena paskui kitą ėmė kaukdamos lėkti greitosios pagalbos mašinos. Per radiją išgirdome, kad užimti taip pat Radijo ir televizijos rūmai. Iš Vilniaus išvažiavome 4.30 val. Važiuojant sūnus užmigo, tačiau per miegus šokinėjo, šūkčiojo, skėsčiojo rankomis. Šių baisumų neužmiršiu visą gyvenimą. Labai nesinorėjo mirti, nes namuose žmona II grupės invalidė ir keturi vaikai.
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 136.
