...Šalia stovėjusi pagyvenusi moteris ėmė glaustis prie manęs, žegnotis, bandė giedoti “Marija, Marija”. Žmonės pajuto didžiulį nerimą, kad būtų drąsiau ėmė šaukti “Lietuva, Lietuva!”, ir niekas nepajudėjo iš vietos, nepuolė bėgti kur nors slėptis, tarsi iš kažkokio nežemiško šaltinio ėmė rastis jėgų, stiprybės. O tankai vis šaudė ir šaudė. Taip jie nukreipė mūsų dėmesį ir, kaip vėliau pasirodė, įsiskverbė į patį bokštą visai iš kitos pusės. Netrukus ėmė šaudyti ir iš automatų fosforinėmis, šviečiančiomis kulkomis. Akino prožektoriai. Tačiau visi stovėjome lyg siena. Kas verkė, kas meldėsi, kas giedojo...
Netrukus pamatėme nešant sužeistuosius. Juos sutraiškė tankai, sužeidė kulkomis ten, šiek tiek žemiau, negu mes stovėjome. Vienas nešamas sužeistasis ramiai ir tyliai tarė: “Neškit atsargiau, mano kojos sutraiškytos”. Žvilgterėjau į kojas, o jos siaubingai suluošintos. To sužeisto žmogaus tvirtumas naujų jėgų suteikė. Nunešę tą žmogų prie greitosios pagalbos, išvydome ant žemės žuvusiųjų lavonus. Moterys ir merginos juos glostė, čiupinėjo pulsą – gal dar gyvi? – ir verkė, apraudojo juos, kaip savo tikrus sūnus ir brolius.
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai : papildymai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 26, 27.
