Sausio 13 d. naktį aš, mano du draugai ir 14 metų pusbrolis apie 2 val. buvome prie bokšto. Žmonės buvo labai susijaudinę, nes buvo pranešta, kad artėja tankai ir kita karinė technika. Po 10 minučių priartėjo tankai prie bokšto žemutinėje kalno dalyje. Jie išsidėstė ratu – pradedant Kosmonautų prospektu, tiltu, baigiant įvažiavimu į kelią prie bokšto. Žmonės telkėsi apačioje, prie įėjimo į bokštą, kiti buvo apsupę patį bokštą, dar kiti – susirinkę ant krašto už tvoros. Jie, žiūrėdami į apačioje stovinčią karo techniką, dainavo ir skandavo “Lie-tu-va!”. Staiga iš tanko pabūklo šovė pirmas šūvis. Baisus trenksmas. Paskui dar trinktelėjo kokie 4 stiprūs šūviai, nuaidėjo automato serijos. Trenkė dar vienas stiprus tanko šūvis iš kitos pusės. Jie mus supo, užropojo iš kitos pusės, pamiške, pervažiavę smėlio mašiną, žmogų ir kelias lengvąsias. Jie artėjo lėtai, prožektoriais gąsdindami žmones. Iš tanketės sušneko rusiškai: “Liudi, vy obmanuty! Uchodite domoi!” Mes jau buvome prie paties bokšto, susikibę rankomis.
Pusbroliuką išvariau, o mes stovėjome susikibę pirmoje eilėje prie bokšto durų. Tankai apvažiavo aplinkui, smarkiai leisdami dūmus, ir sustojo. Mes visi nejudėdami skandavome “Lie-tu-va!” Tankai dar kartą šovė. Ne visų ausų būgneliai atlaikė tokį trenksmą. Nuo tankų lipo automatais ginkluoti kareiviai su šalmais. Virš mūsų (matyt, ir kitoje bokšto pusėje) buvo mesta keletas bombų. Sprogusios jos iškūlė daug langų ir pasipylę stiklai sukruvino kelias eiles žmonių. Matėme, kad krenta žmonės, bet nesupratome, ar iš išgąsčio, ar sužeisti. Pyškėjo automatai, griaudėjo tankų šūviai, dužo stiklai. Mes prašokome tarp dviejų tankų. Prieš mane po tanku nukrito moteris. Ji smarkiai šaukė, nes negalėjo atsikelti. Aš nutvėriau ją už peties ir nuvilkau tolyn. Atsisukęs išvydau kraupų vaizdą: visi langai išdaužyti, o viduje be perstojo tratėjo automatų papliūpos. Per langus lėkė trasuojančios, šviečiančios kulkos. Mes supratome tik viena: ten šaudoma tikrais šoviniais. Tokio žvėriškumo ir žiaurumo niekas nesitikėjo. Nubėgę ieškoti pusbrolio ir jį suradę, grįžome atgal. Prie bokšto aikštėje dar buvo žmonių. Iššovė žalia raketa. Supratome, kad tai reiškia, jog bokštas galutinai paimtas. Tankai, atsisukę į minią, pradėjo visus vaikyti. Aikštėje buvo tamsu. Tratėjo automatai. Iš tanketės suskambo balsas: “Broliai ir seserys, mes jums įvedame demokratiją. Jūs esate tokie pat, kaip ir mes: valstiečiai, tarnautojai ir darbininkai. Jūs buvote suklaidinti. Nuo šios minutės parlamentas nebeteko galios”. Šiuos žodžius, aidint šūviams, visiems buvo baisiau atlaikyti negu fizinį skausmą. Visi kimšosi ausis ir šaukė: “Ne!”
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai : papildymai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 34.
