Vidurnaktį iš šeštadienio į sekmadienį išsigando visa Lietuva, budėjusi prie radijo imtuvų ir televizorių. Antrą val. 10 min. dingo vaizdas televizorių ekranuose, pasigirdo komentatorės Eglės Bučelytės riksmas: “Jėzau, kaip baisu”, ir eteryje stojo tyla. Visi supratome, kad ginklu paimtas Vilniaus televizijos bokštas. Praėjo kelios minutės ir prabilo Lietuvos televizijos Kauno redakcija. Kas tie žmonės, išgelbėję mus nuo panikos ir padėję išlaikyti paskutinį ryšį tarp svarbiausių valstybės institucijų ir jos piliečių?
Kaune televizijos ryšys, pasirodo, nebuvo dingęs nė vienai minutei. Antrą val. 10 min., nutilus Vilniaus televizijos bokštui, Juragių televizijos retransliacijos stotyje įsijungė mikrofoną inžinierius Algimantas Vidmantas ir kreipėsi į žiūrovus tokiais žodžiais: “Kalba Kaunas, rodo Lietuvos televizija”.Tą pačią akimirką kauniškiai žiūrovai ekranuose pamatė ir užsklandą. Vaizdą ir garsą iš retransliatoriaus A.Vidmantas perdavinėjo penkias minutes – tol, kol buvo suderintas ryšys su Lietuvos televizijos Kauno redakcijos studija. Antrą val. 15 min. Kauno žiūrovai pamatė ekranuose budinčio žurnalisto Modesto Patašiaus veidą. Po kelių minučių buvo suderintas ryšys su kitais retransliatoriais ir Kauno televiziją ėmė matyti beveik visa Lietuva. Nors Juragių retransliatorius nėra labai stiprus, tačiau jo signalą beveik iškart “pagavo” lenkų televizija. Žodžiu, Kauno ryšininkų ir žurnalistų dėka Lietuvos ryšys su pasauliu nenutrūko. Meistriškai susiorientavo žurnalistai Raimondas Yla, Raimondas Šeštakauskas, Vidas Mačiulis – jie greitai prisistatė iš savo namų į studiją ir padėjo nustėrusiai Lietuvai susigaudyti, kas vyksta sostinėje.
Radijas irgi nebuvo išjungtas nė minutei. Antrą val. 10 min., nutilus Vilniui, iš Sitkūnų radijo stoties pasigirdo budinčios diktorės Jolantos Šarpnickienės balsas: “Dėmesio! Kalba Kauno radiofonas – paskutinė laisva radijo stotis Lietuvoje”. Iš jos pirmiausia didžioji Lietuvos dalis ir sužinojo, kad Respublikos parlamentas ir vyriausybė dirba toliau. Kreipimąsi į Lietuvos tautą ir visą pasaulį diktorė skaitė kelis kartus iš eilės. Po kurio laiko per Sitkūnų radijo stotį imta transliuoti Kauno televizijos garsą. Turbūt nedaug kas žinome, kad tai ta pati radijo stotis, kuri 1941 metų birželį pranešė Lietuvai, kad iš Kauno išvyti bolševikai, o vokiečiai laikinojon sostinėn neįleidžiami. Kauniškiai lieka ištikimi savo tradicijoms.
Žinoma, būtų naivu manyti, kad atsarginis radijo bei televizijos ryšys suveikė atsitiktinai, vien tik kažkurių inžinierių ir žurnalistų iniciatyva. Gal kada nors sužinosime pavardes tų, kurie organizavo avarinę informacijos giją. Įsidėmėkim bent tuos, kurių vardus galime skelbti: jie verti mažų mažiausia visų padėkos.
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 182, 183.
