Visą naktį iš sausio 11 į 12 dieną buvau televizijoje. Kitą dieną budėti nesirengiau – buvau pavargęs, neišsimiegojęs. Tačiau prie RTV traukė nepaprastai pakili nuotaika. Apie aštuntą devintą valandą prie čia susirinkusių vilniečių prisijungė autobusais atvažiavę žmonės iš kitų rajonų. Degė laužai, prie radijo pastato koncertavo “Armonikos” ansamblis, kitur linksminosi jaunimas. Buvo smagu būti čia. Apie pirmą valandą nusprendžiau aplankyti Visuomeninių laidų redakcijoje ne pirmą naktį budintį R.Judicką ir jo kolegas. Klausėmės radijo, žiūrėjome TV. Ruošiausi eiti į namus, tačiau kažkur mieste pasigirdo šūviai (ar sprogimai). Per TV A.Butkevičius pranešė, kad šturmuojamas TV bokštas, kad tankai šaudo tuščiomis. Buvome įsitikinę, jog tai psichologinė ataka. Šį įsitikinimą tarsi patvirtino netrukus Konarskio gatve nemažu greičiu pravažiavusi šarvuočių kolona. Atrodė, kad ji pravažiuos pro RTV. Bet staiga prie radijo rūmų pasigirdo automatų serijos. Mes, būdami šeštame naujojo pastato aukšte, nieko nematėme, tik girdėjome šūvius ir radijo diktorės, dirbusios studijoje, žodžius apie tai, jog pastatas šturmuojamas. Po kiek laiko aikštelėje prieš naująjį RTV pastatą pasirodė tankai ir tanketės. Jie važiavo per medžius ir mašinas, šaudė. Kareiviai mėtė padegamuosius paketus į žmonių susibūrimo vietas. RTV gynėjai, beginkliai žmonės, laikėsi labai drąsiai. Išsklaidyti sprogimų, žmonės vėl telkėsi į būrį, kareivių spaudžiami prie įėjimo. Iki paskutinės akimirkos dar vyliausi, jog tai psichologinė ataka, jog, pagąsdinę žmones, kareiviai nuvažiuos. Paskutines iliuzijas išsklaidė per TV pamatytas kadras, jog desantininkai jau TV pastate, taip pat tankas, kuris ryžtingai važiuodamas išvertė tvorą į RTV teritoriją. TV programa nutrūko 2 val. 17 minučių. Netrukus į mūsų kabinetą įsiveržė kareiviai. Įsakė išeiti iš kabineto. Tyčiojosi, jog mūsų darbas jau baigėsi. Klausė, ką mes taip ilgai čia darą. “Ką, “Panoramą” apie mus rodote”, – šaipėsi kareiviai.
Jau tada, tomis ekstremaliomis sąlygomis, atkakliai buvome gąsdinami, jog už vieną nušautą kareivį bus sušaudytas kas antras mūsų žmogus. Tariamas kareivio žuvimas buvo akcentuojamas visiems televizijos darbuotojams.
Taigi, palydimi keiksmų ir grasinimų, mes (R.Judickas, S.Brazgienė, A.Masaitis ir aš) buvome išvaryti iš kabineto. Penktame aukšte veidu į sieną buvo sustatyta keletas žmonių. Išgirdome komandą: “Prie sienos! Rankas aukštyn Kojas plačiau!” Prie (liftų) sienos buvo mažai vietos, bet kariškių komandą turėjome vykdyti. Keikdamiesi, įžeidinėdami ir grasindami kariškiai mus iškratė. Iš manęs neatėmė nieko. Po to sukomandavo: “Rankas ant galvos, kolona po vieną!” Kiekviename aukšte stovėjo kareiviai su automatais. Pro juos buvome atvesti iki pirmo aukšto. Mus lydėjęs kariškis pirmame aukšte stovintiems kareiviams pasakė, jog mes esame patikrinti, ginklo nerasta. Prie lauko durų duota komanda nuleisti rankas. Prie apsaugos posto mačiau stiklo duženas, išvartytus baldus. Visame pastate tvyrojo dūmai. Lauke žmonės jau buvo išsklaidyti, tačiau vis nesiskirstė. Kitoje kelio pusėje buvo skanduojama “Fašistai”. Už medžio mačiau pasislėpusį videooperatorių. Iš mašinos, važinėjančios priešais užimtą RTV pastatą, sklido tekstas, teigiantis, jog valdžia perėjo nacionaliniam gelbėjimo komitetui. Iš visos įvykių eigos susidariau įspūdį, jog TV bokšto ir RTV šturmas buvo valstybinio perversmo scenarijaus dalis.
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 167, 168.
