Tą naktį budėjau RTV patalpose, aštuntame aukšte. Išgirdę tankų gaudesį, puolėme skaičiuoti šarvuočius, judančius Karoliniškių link. Suskaičiavome 58. Pasigirdo baisus trenksmas ir TV bokštą apšvietė raudona pašvaistė. Trenksmui pasikartojus, TV bokšte dingo šviesa.
Netrukus driokstelėjo baisus trenksmas, pabiro langų stiklai ir į koridorių įsiveržė desantininkai, klaikiai keikėsi, labiausiai įsiminė įtūžusių vyrų kriokimas... Mūsų ilgai niekas nepastebėjo, nors durys buvo atdaros. Televizoriaus ekrane matėme, kaip desantininkai artinasi prie centrinio pulto. Iš kvapo supratau, kad kažkur dega sprogalai. Ėmė rūkti dūmai. Mus pastebėjo. Į kambarį įsiveržė desantininkas ir, atstatęs automatą, atsistojo priešais mus. Mes stovėjome ir žiūrėjome į jį. Jis buvo ramus, tik akys atrodė tarsi stiklinės. Pamaniau, kad jau baigta... Bet desantininkas kiek įmanydamas ramiau pasakė: “Prikazivaju ostavitj pomesčenije”. Mes atsidūrėme lauke. Čia aš įsimaišiau į minią, skanduojančią “Lie-tu-va!” Šaudė iš visų pusių, aplinkui sproginėjo. Žmonės blaškėsi į įvairias puses, bet galiu didžiuotis lietuviais – panikos nebuvo. Visą tą košmarišką valandą girdėjosi: “ Fa-šis-tai!”... “Lie-tu-va!”
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 169, 170.
