Savarankiškos svarbiausių valstybinių įstaigų ir Respublikos vadovybės apsaugos dalinio prie Lietuvos vidaus reikalų ministerijos vadas, kapitonas
Televizijos ir radijo pastatą pagal sutartį mūsų dalinys pradėjo saugoti nuo Naujųjų metų. Po sausio 10-osios sustiprinome apsaugą, kai sužinojome, jog į Vilnių pradėjo plūsti desantininkai. Sausio 12-osios vakare pastate buvo 36 mūsų darbuotojai. Ne visi jie turėjo pistoletus – kai kurie neturėjo teisės nešioti ginklo, nes nebuvo praėję pirminio parengimo kurso. Kai po vidurnakčio išgirdome, jog artėja tankai, visus policininkus, buvusius pastato viduje, perspėjome. Tankų kolonos atvažiavo tuo pat metu iš dviejų Konarskio gatvės pusių. Iš ministerijos jokių nurodymų šaudyti nebuvome gavę. Mūsų ginkluotė prieš kariškių automatus bejėgė, be to, jautėme atsakomybę dėl televizijos ir radijo darbuotojų, buvusių pastato viduje, taip pat prieš beveik tūkstančius civilių, atvykusių budėti prie pastato. Tada dar net neįtarėme, kad desantininkai šturmuos pastatą kaip kare.
Parinkau stipresnių vyrų ir visi kartu išsirikiavome ant laiptų prie įėjimo į televiziją. Galvojome: “laikysimės, neleisime, tegul apstumdo!” Bet desantininkai, mėtydami sprogmenis, prasibrovė pro pastatą apsupusius žmones ir įsiveržė pro stiklinę sienelę, po to išmalė stiklines duris ir, ginkluoti automatais, lazdomis, užsimaukšlinę šalmus ir neperšaunamas liemenes, nuskubėjo tolyn į pastatą.
Panašiai buvo ir prie radijo. Negalėdami įsibrauti pro duris, išdaužė langą, prileido dūmų ir sušoko į vidų. Mūsų policininkams įrėmė automatus, nuginklavo ir suguldė antrame aukšte.
Televizijos pastate pasigirdo šūksmai: “Našego ubili!” Pasirodo, neperšaunamos liemenės ne tokios jau ir patikimos, jų pačių automatas tą liemenę ir peršovė. Desantininkai grįžo sužvėrėję, įrėmė mums, žmonėms, užstojusiems kelią į pastatą, į krūtinę automatus ir nuginklavo. Mums nieko nebeliko, kaip raminti žmones, kurie dar nesuprato, jog šaudoma tikrom kovinėm kulkom. Išsirikiavome vorele ir bandėme minią atstumti kitapus gatvės, išlaisvinti aikštę. Žmonės nelabai klausė, nes troško susigrumti. Čia desantininkai paleido ašarinių dujų ir šiaip ne taip visi sustojome kitapus Konarskio gatvės. O šalia pastato išsirikiavo desantininkai, kurie vis šaudė ir šaudė iki keturių ryto. Šaudė virš žmonių galvų, bet mums, išsirikiavusiems prieš juos ir laikantiems minią, buvo gerokai nejauku. Jei kas būtų paleidęs akmenį, ko gero, kulkos būtų nukreiptos į mus.
Vėliau laikraštyje “Argumenty i fakty” nustebęs perskaičiau V.Švedo paaiškinimą, jog pastatą saugojo pusantro tūkstančio gerai ginkluotų kareivių. Taip jis apibūdino 36 policininkus!
Galiu taip pat paliudyti, jog per 2 paras, kurias aš praleidau televizijos pastate iki lemtingos nakties, jokia “Jedinstvos” delegacija nebuvo atėjusi. Arba Švedas maišo televiziją su kitu objektu, arba viską išsigalvoja. Iš mūsų, buvusių pastate, nukentėjo 9 žmonės, 3 iš jų guli ligoninėje. Tai P.Gnezdovas, J.Grinevičius ir A.Dapkus. Visi nukentėjusieji buvo radijo pastate.
Desantininkai, atrodo, buvo gerai paruošti operacijai, nes žinojo visus praėjimus, žinojo, kur pirmiausia bėgti. Gali būti, kad kas nors jiems ir kelią parodė. Aš televizijoje dar nelabai žinau, kur kas yra, nes mes, kaip minėjau, saugome pastatą tik nuo Naujųjų metų, bet desantininkai ten vaikščiojo kaip savo namuose.
Kai iš šarvuočio pradėjo skelbti, jog visa valdžia perėjo į kažkokio komiteto rankas, kai mieste girdėjosi šūviai, ir niekas nežinojo, ar dar neužimtas Aukščiausiosios Tarybos pastatas – galvojome tik apie tai, kaip apsaugoti žmones, susirinkusius prie RTV pastato, po to skubėti į Ministrų Tarybą. Tik vėliau atvažiavęs ministro pavaduotojas V.Zabarauskas pasakė, jog Parlamentas tebedirba ir liepė mums pasilikti prie pastato iki ryto.
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 164–165.
