Mes, jauni žmonės, tik filmuose matę, kaip šaudo, negalėjome patikėti, kad ir mums gali įremti į krūtinę užtaisytą automatą. Taip atsitiko, kai stovėjome tvirtai susikibę rankomis, susiglaudę prie Lietuvos televizijos ir radijo pastato. Minia dainavo ir skandavo: “Lietuva! Lietuva!...” Gatve bildėjo tankai. Poškėjo šūviai.

– Nebijokim. Tie šoviniai netikri. Nesitraukim, – ragino virpėdamas greta stovintis vaikinukas.

Bet pro parako dūmus matėm, kaip ant žemės klumpa žmonės. Mačiau, kaip desantininkas, pripuolęs prie moters, automatu trenkė per galvą...

Namo grįžome sužeistomis širdimis visam gyvenimui. Be perstojo kaukdamos lėkė greitosios.

Raudonojo kryžiaus ligoninė kreipėsi į gyventojus, prašydama duoti kraujo. Senamiesčio gatvėmis į ligoninę pasuko būriai studentų, moksleivių, Vilniaus gyventojų.

Gavome donoro lapelius, ant kurių užrašyta: sausio 13-oji.

 

Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 175.