Sausio 13-osios naktį budėjau RTV pastato aštuntame aukšte. Prieš pusę dviejų žmonės telefonu pradėjo pranešinėti apie judančią tankų koloną. Po 10 minučių pamatėme ją pro langą. Užgesinome šviesą, suskaičiavome tankus, tanketes ir sunkvežimius. Jų buvo 58! Bet į mus nepasuko, o nuvažiavo Karoliniškių link. Prabėgus kokiai dvidešimčiai minučių, prie televizijos bokšto pasigirdo du labai garsūs šūviai ir plykstelėjo ugnis.
Po kelių minučių pro langą vėl pamatėme tankus. Suskaičiavome 28. Staiga prie radijo durų prapliupo šiurpi kanonada. Nusileidusi žemyn, pamačiau desantininkus su automatais. Jie bėgo link manęs per galeriją. Sustojau kaip įbesta. Jų buvo septynetas. Vedė nedidelio ūgio tamsus vyras desantininko uniforma su juoda berete, bet be ginklo ir šalmo. Jie apibėgo mane ir nuskuodė pirmo aukšto koridoriumi. Iš to, kad jie bėgo būtent ten, o ne kėlėsi į antrą aukštą, supratau, kad nežino, kur yra centrinė aparatinė. Ir vėliau, kai pirmo aukšto centriniu vestibiuliu jie dūmė į aklą koridorių, manau, jog kolaborantų tarp mūsų nebuvo. Ir niekas kelio jiems nerodė.
Nesupratau, kodėl desantininkai visiškai tuščiame vestibiulyje mėto sprogstamuosius paketus ir dūmines šaškes. Tik po kiek laiko suvokiau – jiems reikia sudaryti didelio mūšio vaizdą. Vėliau buvo sakoma, kad esą antro aukšto laiptinėje buvo nušautas desantininkas, kuris po poros minučių stebuklingu būdu atsirado valgykloje. Liudiju, kad jokio lavono nei antro aukšto laiptinėje, nei koridoriuje nebuvo. Vestibiulis buvo pilnas tirštų kaip pienas dūmų. Nusileidau laiptais žemyn ir pamačiau kino operatorių pakeltomis rankomis. Kameros jau nebeturėjo, o žinau, kad buvo pasislėpęs pirmo aukšto tualete ir filmavo. Desantininkas jį varė lauk. Ant grindų mėtėsi skėčiai, pirštinės, šalikai, išėjimo koridoriuje – mus saugojusių policininkų lazdos. Viena buvo perlenkta perpus.
Pertvara prie budinčio policininko buvo sulaužyta. Iš kambario ištemptu rašomuoju stalu desantininkai buvo užsibarikadavę nuo žmonių. O žmonės! Jų buvo pilnas stiklinis priebutis. Visi šaukė: “Fašistai, fašistai!” Prie stalo stovėjo trys desantininkai ir iš automatų pylė į viršų. Staiga vidurinysis suriko žmonėms: “Uchodite, uchodite! Streliaju bojevymi patronami!” Ir, ištraukęs iš automato vieną apkabą, įstatė kitą. Iš rūmų išstūmė vieną policininką be milinės. Pro marškinius, kairėje pusėje sunkėsi kraujas. Jo ranka virš alkūnės taip pat buvo kruvina.
Žmonių ant laiptukų ir šalia buvo gal pora šimtų. Desantininkai juos išstūmė iš priebučio, išsirikiavo ant laiptų ir pliekė į viršų. Iš tanketės šovė į prožektorių kieme. Jis užgeso, bet kiemas tebebuvo apšviestas dviem prožektoriais nuo priebučio stogo ir siaubingojo mūšio ugnies – trasuojančių kulkų, sprogstamųjų paketų. Kartkartėmis žiaugsėjo tankai, biro stiklai ir tos kakofonijos fone garsiai sklido balsas: “Broliai, sesės. Mes esame demokratiška dirbančiųjų valdžia ir nenorime naudoti jokios jėgos... Skirstykitės...”
Minia nejudėjo. Staiga trys tanketės pradėjo važiuoti mūsų link. Vidurinioji judėjo tiesiai į mus. Supratome, kad mus sutraiškys, ir pro tanketės priekį pasklidome į abu šonus. Tanketė privažiavo prie aptvaro, išvertė vieną sekciją ir įvažiavo gilyn. Gatvė buvo nušviesta, dangų raižė prožektoriai. Žmonės susikaupė kitoje gatvės pusėje.
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 166, 167.
