Apėjusi visus pavojingus taškus, įsitikinau, kad visur pilna žmonių, pasiryžusių ginti nuo užpuolikų svarbiausius Lietuvos objektus. Mažiausia buvo prie Ministrų Tarybos, todėl ten ir pasilikau. 2 val. su minutėmis nuo baisaus trenksmo susiūbavo tas balvonas Leninas. Prožektoriai raižė dangų. Pasigirdo baisus šaudymas. 3 val. iš televizijos bokšto atbėgo daug žmonių ir pranešė, kad tankai važiuoja ir prie mūsų. Iš bokšto atbėgę pasakojo, kad smogikai šaudo tikrais šoviniais ir leidžia automato serijas per kojas, o kai kurie – bet kur. Nežiūrint tų baisių pasakojimų, žmonės neišsiskirstė, toliau stovėjo prie Ministrų Tarybos, tik tvirčiau susikabino rankomis. Tą pavojaus valandą pajutau, kad žmonės, kurie stovėjo tą naktį su manimi, niekada neišduos Lietuvos laisvės. Jie visi man tokie artimi pasidarė.
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai : papildymai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 33.
