Visą 1991 m. pradžios savaitę įvairios radijo, televizijos, laikraščių informacijos atspindėjo sovietinės kariuomenės smurtą Vilniuje. Rodos, bendradarbis Vytautas ištarė tai, apie ką tada nuolat pamąstydavau: “Reikia važiuoti ten, kur valstybei dabar lemtinga”.
Ir išvykome. Didelės įtampos pakeliui nebuvo – gana greit atsidūrėme prie Televizijos bokšto. O čia jau – marios žmonių: pagyvenusių, jaunų ir gana senyvo amžiaus. Visi jie buvo paprasti vyrai ir moterys. Įsiminė S.Liupkevičiaus kapelos melodijos, komiko R.Šilanskio šmaikštus žodis, žmonių giesmės “Marija, Marija”. Ir – ypač daug laužų! Tos akimirkos suvienijo verslininkus ir aktorius, menininkus ir darbininkus, turtingus ir neturtingus. Buvome viena didelė dar labai jaunos valstybės šeima.
Šalia manęs dažniausiai budėjo Kolia Domšenka, paprastas ir labai vyriškas mano darbovietės darbų vykdytojas.
Apie pusę dviejų nakties ant viaduko sužvilgo šarvuočių šviesos. Karinė sovietų technika, artėdama bokšto link, traiškė pakeliui viską: stovėjusius autobusus, policijos mašinas. Mes stovėjom apie dvylikos vyrų būrys, iš mūsų išsiskyrė trys augaloti skustom galvom vaikinai. Sustingom vienos minties sujungti: “Stovėsim tiek, kiek reikės”. Šį jausmą stiprino už laiptų stovėję seneliai ir vaikai. Tie trys neįprastos išvaizdos vaikinai liepė mums užsidengti burną šalikais: kas žino, galbūt tankų skleidžiami dūmai pavojingi?
Po geros valandos išaiškėjo tankų užduotis – patraukti susirinkusiųjų dėmesį. Tikrieji įvykiai pradėjo plėtotis priešingoje pusėje, kur gana retos pynėjų gretos tebuvo... Tankų vikšrai nuvertė aukštą vielinę tvorą; kareiviai buožėmis mušė žmones. Žaibiškai atsidūrėme “karščiausioje” vietoje. Mūsiškiai policininkai ir jaunučiai Policijos akademijos studentai ragino trauktis, nes šarvuočiams nieko neįmanoma priešpastatyti, išskyrus savo gyvybes. Devyniolikmečiai, dvidešimtmečiai, kurie eilinę darbo dieną galbūt nekeldavo net pasitikėjimo, buvo drąsiausi: kabinosi už tankų vamzdžių, klausdami kareivių: “Ar muštum savo motiną arba tėvą?”, – mojavo kumščiais ir slėpėsi žiojėjusiose duobėse. Iki šiol gerai įsiminė sovietinės armijos kareivių stovėsena.
Pradėjo nešti pirmuosius sužeistuosius. Nesuvokiau, kad tai jau galbūt pirmosios lemtingojo Sausio aukos. Ir kaip bebūtų keista: niekas neišgąsdino bokšto gynėjų. Nei klaidinanti informacija, sklindanti iš garsiakalbių, nei vis labiau gąsdinantys šarvuočiai. Mūsų vienybė ir tikrumas pasirodė esantys vertingiausi ginklai. Pirmąkart pajutau, kad Tėvynė gali būti tokia artima – kaip palikti namiškiai.
Suvokdami realią situaciją visi būriais patraukė prie parlamento. O mes išsiruošėm grįžti namo. Iki Sitkūnų buvo gana neramu. Lietuviško radijo šaukimai ir informacija patvirtino, kad nidiškių (kaip ir kitų susirinkusiųjų gynėjų) bemiegės naktys nenueis veltui: mažos tautos žmonių vienybė turi nugalėti.
Nei knygos, nei filmai, nei įvairiausios paskaitos nebuvo taip reikšminga mano gyvenime. Tos bemiegės naktys prie bokšto man labiausiai išryškino, kas man yra LIETUVA. VIENINTELĖ. NEATIMAMA.
Baisioji naktis : Nidos gyventojų, 1991-ųjų sausio 12-13-osios naktimis budėjusių Vilniuje, prie Televizijos bokšto, prisiminimai / [sudarytoja Aldona Žemaitytė]. - Neringa, 2005, p. 34-35.
