Kartu su drauge Loreta Asanavičiūte aš kelias dienas ėjau budėti prie televizijos bokšto. Mes su Loreta kartu dirbome, buvome geros draugės. Mūsų darbovietė buvo visai netoli bokšto. Šeštadienį abi iš pat ryto susitikome prie bokšto. Papietavome, pailsėjome ir vėl prie bokšto...
Kai prasidėjo šaudymas, baimės visai nejaučiau. Tik mano draugė Loreta labai išsigando. Aš jai kalbėjau: tu susiimk, melskis, viskas bus gerai, tiek daug žmonių, čia visa minia, o ne keletas, jie mums nieko nepadarys. Paskui pradėjo byrėti stiklai, mes atsitraukėme nuo bokšto. Skandavome: “Lie-tu-va!” Mes traukėmės, o tankai važiavo artyn. Aš dabar tik atsimenu, kaip Loreta pasakė, duok man ranką. Aš jai tiesiau ranką, bet paslydau ir kažkas užgriuvo ant manęs. Aš nieko nebesupratau, kas dedasi. Virš savęs aš pamačiau tanko vamzdį ir staiga pajutau, kaip man prispaudė kojas. Girdėjau kažkieno klyksmą. Lyg per miglą atsimenu, kad šalia manęs kažkas gulėjo, ar tai mano draugė, ar kas, nieko nebesupratau. Vieną koją spėjau ištraukti, o ant kitos jutau tuos vikšrus. Dar prisimenu, kaip vyriškiai mojavo rankomis ir kareiviams, kurie sėdėjo ant tanko, kažką šaukė...
Aš girdėjau melą, kad patys lietuviai mergaites stūmė po tankais. Tai tikra nesąmonė. Kai tas tankas mus spaudė, visi traukėmės. Bet aš paslydau ir nebespėjau atsikelti...
Kai prisimenu tą baisiąją naktį, tai tikrai pagalvoju, kad nepabijočiau, jeigu reiktų, ir vėl eičiau ginti bokšto. Kai iš penktadienio į šeštadienį aš išėjau ir žinojau, kad ten pasiliko labai nedaug žmonių, tai labai graužė sąžinę. Aš nejaučiau keršto jausmo tam tankistui, kuris mane sužalojo. Bet nesuvokiu, kaip jis galėjo važiuoti ant žmonių, net jeigu toks įsakymas ir buvo. Tai nežmogiška, baisu...
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 101, 102.
