Staiga pasigirdo tankų burzgimas ir sutratėjo šūviai į bokštą. Tankai pasirodė ne iš tos pusės, kur vyko jau anksčiau intensyvus šaudymas, o iš kitos kalno pusės, nuo miškelio, kur buvo tylu. Jie išvertė televizijos bokšto teritorijos tvorą ir dideliu greičiu apsupo bokštą. Kartu su tankais ir tanketėmis atvyko ir dengtos mašinos – furgonai su desantininkais. Desantininkai buvo šalmuoti, su neperšaunamomis liemenėmis. Jie iš automatų sušaudė žibintus, kurių keletas dar švietė prie bokšto ir, šaudydami į viršų, kartu su tankais ir tanketėmis artėjo mūsų žiedo link. Mes stovėjome susikibę rankomis ir skandavome: “Gėda, gėda, gėda!”
Kai pažiro bokšto langų stiklai ir pradėjo kristi atplaišos, mūsų žiedas pasidalijo į dvi dalis: viena dalis, mažesnė, saugojama bokšto lubų, pasiliko prie bokšto sienos, o pirmosios gretos, kur buvau ir aš, žengėme keletą žingsnių pirmyn, nepaleisdami vienas kito rankų. Prie mūsų prislinko tankų ir desantininkų vora, kuri be paliovos pyškino į viršų, o kai kurie – ir į apačią – į kojas.
Nemačiau, kurioje vietoje tankams ir desantininkams pavyko pralaužti mūsų žiedą, tik staiga pamačiau, kad tankai jau ne prieš mane, bet ir už mūsų nugarų. Važiuodami iš šono, jie stūmė mūsų žmones. Moterys ir vaikai pradėjo bėgti nuo šliaužiančių tiesiai į juos tankų. Susidarė spūstis ir grūstis, kai kurie žmonės bėgdami suklupo ir pargriuvo. Kai kurie bandė pastoti tankams kelią, tačiau kiti, aiškindami tokios aukos beprasmiškumą, tempė juos į šalį. Mes, susikabinę rankomis, stovėjome prieš atslenkantį didžiulį tanką, kuris prašliaužė pro pat mūsų nosis. Aš vos spėjau atitraukti koją nuo jo vikšrų, kai iš kairės visai šalia savęs išgirdau riksmą. Pasukęs galvą, pamačiau gulinčią aukštielninką moterį ar mergaitę (tanko šešėlyje sunku buvo įžiūrėti jos veidą, tačiau pastebėjau, jog ji buvo su šviesia skara ar kepuraite, su šviesiu šaliku ir tamsiu ar pilku paltu). Jos kojos buvo po tanko vikšrais. Vyrai bandė stumti tanką, traukti iš po jo nukentėjusią, tačiau įveikti tokią masę (o tai buvo didelis tankas, ne tanketė) nepavyko. Aš pradėjau kumščiais daužyti tanko viršų, rusiškai šaukdamas, kad po tanku – moteris. Tuomet prie manęs, klaikiai keikdamasis prišoko desantininkas, skaudžiai niuktelėjo į kuprą, spyrė į pilvą ir nustūmė nuo tanko. Tankas nuvažiavo nuo moters, bet prieš važiuodamas į priekį, jis šiek tiek pasistūmėjo atgal ir dar labiau užvažiavo ant moters. Keli vyrai pagriebė sužeistą moterį ir nunešė. Tuo tarpu iš dešinės pusės pasigirdo salvė. Vienas šalmuotas desantininkas iššovė į vyriškį, kuris sukniubo, ir jį taip pat nunešė nuo bokšto į tamsą. Stovėjęs mūsų gretose jaunas, gražiai nuaugęs vyriškis desantininko uniforma ir su medaliais ant krūtinės iššoko prieš tanką ir sukniubo šaukdamas: “Bratcy, čto vy delajete! Streliajete svoich! Ja že s vami služil. My daže na Afgane tak ne delali. Davite i menia!” Prie jo prišoko desantininkas. Atrodo, jog jis nesuspėjo jam įspirti, nes mūsų vyrai jį nusitempė į savo gretas. Jis stovėjo ir raudojo. Stambios ašaros riedėjo jo skruostais.
Mes vėl susikibome rankomis ir pradėjome skanduoti: “Lietuva! Lietuva! Lietuva bus laisva!”
Švystelėjo raudona raketa ir po to pasigirdo komanda: “Očistit teritorijų!” Šalmuoti desantininkai, kurių gretose buvo ir keletas nešalmuotų tankistų, prišoko prie mūsų, prikišdami automatus prie pat veidų, šaukdami: “Nazad, šire šag!” Prišokęs prie manęs desantininkas, prikišęs automatą, iššovė prie pat mano ausies. O iš kairės tuo metu trenkė šalia stovėjusio tanko patranka. Pakilo tirštas dūmų debesis. Galvoje spengė, aštrūs dūmai graužė nosį ir gerklę. Tada į mus patraukė tankai ir pradėjo mus vaikyti tarp medelių. O desantininkai vis tratino ir tratino, bjauriai keikdamiesi ir kartodami: “Vot vam svoboda i nezavisimostj”.
