Ugnis, dūmai, šauksmai. Išgirdom šaukiant: “Gydytoją!” Dvi greitosios pagalbos mašinos užvažiavo ant kalno į aptvarą. Mačiau sužeistų žmonių. Sunku buvo stovėti ir žiūrėti. Kilo mintis važiuoti kartu su greitąja ant kalno, tačiau pristigo drąsos. Pagalvojau apie vaikus, likusius namuose, o jų trejetas. Kiek prie bokšto buvo sužeistų, užmuštų, sutraiškytų tankų? Turbūt daug. Likusieji subėgo prie tvoros, susikibo rankom ir nesitraukė. Visi šaukėm “Lietuva!”, ”Fašistai!” Leido dūmų uždangą, tačiau vėjas, pučiantis į Neries pusę, greit juos nunešdavo. Prožektoriai apšvietė skerdynių vietą. Neištvėriau. Pasukau į namus, susitikau kolegę, paklausiau, kiek laiko. Buvo apie 4 val. ryto. Kiek anksčiau, tiksliai neatsimenu kelintą valandą, VAI automobilio lydimi, atvažiavo du nedideli autobusiukai (apie 20 žmonių viename) su milicininkais. Jie išprašė likusius aptvare žmones, sustojo grandine, o už jų desantininkai. Nuo bokšto pusės pasigirdęs iš garsiakalbio balsas lietuviškai ir rusiškai prašė, kad žmonės skirstytųsi, kad jų laukia namuose broliai, seserys, vaikai, tėvai, kad valdžia perėjo į “Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komiteto rankas”, parlamentas krito, “vlastj perešla v ruki prostych liudej”. Žmonių būriai dar stovėjo.
Beeidama namo pastebėjau, kad Karoliniškės prožektorių apšviečiamos ne tik nuo viaduko ir bokšto, bet ir nuo beržynėlio, esančio Žaibo gatvės gale prie garažų. Kaip vaikai sakė, grįžau namo pusę penkių. Nuo bokšto dar vis pasigirsdavo šūviai, lakstė trasuojančios kulkos.
