Kadangi buvo gana šilta, nebuvo sniego, tą dieną su dviračiu apvažiavau visus saugojamus objektus. Paskui nusprendžiau nuvažiuoti namo, pavalgyti. Maniau kokią valandą pailsėti ir vėl važiuoti prie bokšto. Aš gyvenu netoli Šiaurės miestelio ir, važiuodamas namo, sutikau iš ten judančią karinę koloną. Buvo apie 20 tankų ir šarvuotų transporterių. Aš pradėjau lydėt tas mašinas. Paskui prisijungė daugiau automobilių. Kolona važiavo pakankamai lėtai - arba aš pakankamai greitai, nes norėdamas aplenkdavau visą koloną arba vėl nuvažiuodavau į galą. Prie Aukščiausiosios Tarybos aplenkiau, nes galvojau, pasuks tenai. Bet aš apsirikau. Jie pravažiavo tuneliu, aš taip pat pasukau paskui juos, galvojau, gal jie važiuoja prie Televizijos ir radijo komiteto. Bet jie pasuko Karoliniškių link...
Aplenkiau koloną ir nuvažiavau prie bokšto. Jo prieigose jau stovėjo kokie penki tankai ir kitokia karinė technika. Tankas gana agresyviai sukinėjo vamzdį. Kai tik aš privažiavau, pradėjo šaudyti tuščiais šoviniais. Garsas kurtinantis. Aplinkui languose užsidegdavo šviesos, rinkosi žmonės. Tai truko ne mažiau penkiolikos minučių. Iš pradžių stebėjau techniką apačioje, paskui kažkas pasakė, kad tankai jau važiuoja prie bokšto. Nubėgau ten, palikęs dviratį, pamačiau nuo kelio pusės atvažiuojant karines mašinas ir tankus. Jie be jokių ceremonijų išlaužė tvorą. Jau buvo į teritoriją įvažiavę 5 tankai ir 5 desantinės mašinos. Mašinos sustojo, iš jų išsilaipino desantas. Mes laukėm: gal puls, gal nepuls, stums, o gal gąsdins. Desantininkai susitelkė į vieną būrelį ir gana siauram ruože puolė žmones. Pribėgę kokių 2 metrų atstumu, jie mėtė kažkokius metalinius daiktus, stengdamiesi praretinti minią. Buvo ne mažiau kaip dešimt eilių žmonių. Kareiviai turėjo metalinius strypus. Kai kurie juos išmetė, gal jiems nepatogu buvo bėgti su automatu ir su tuo strypu, todėl kai jie mėtė juos ant žemės, girdėjosi tipiškas metalinis džeržgesys. Kiti su tais strypais daužė žmones. Žmonės nebėgo, stovėjo. Vyrukai atstūmė desantininkus, ir tas pirmas puolimas, sakyčiau, ne visai jiems pavyko...
Po keliolikos sekundžių pribėgo pastiprinimas, turbūt iš kitų mašinų. Jie irgi kažką mėtė ir po sekundės pasigirdo minioje sprogimai. Buvo mėtomos kažkokios sprogstamos medžiagos. Gretos kiek praretėjo, nes, ko gero, buvo sužeistų. Visi laikėsi ramiai, nebuvo jokių pasiūlymų skirstytis. Juk bet kuris sargas prieš šaudamas į vagį, net būdamas tikras jo nusikaltimu, ir tai perspėja: “Stok, šausiu!”, paskui turi iššaut į orą ir tik tada turi moralinę teisę šauti į žmogų. O čia jokių žodinių perspėjimų, iš karto prasidėjo veiksmas...
Praretinę minią, desantininkai ėmė veržtis į priekį, pasigirdo dūžtančių stiklų byrėjimas. Vyrai stengėsi juos atstumti ir, man rodos, nuo šaltųjų ginklų, nuo laužtuvų ir automato buožių daugiau nukentėjo moterys. Prie mano akių su granatsvaidžiu kirto moteriai į petį...
Tie kareiviai buvo kažkokie apduję, jų reakcija vėluojanti, veidai be išraiškos: nei žiaurumo pėdsakų, nieko. Negali pasakyti, ką tas žmogus galvoja ir ko jis nori, - tik veiksmai parodo jų ketinimus...
Priartėję jie pradėjo veržtis į bokštą. Aš, dar vienas kitas vyrukas atsidūrėm vidury desantininkų. Stumdžiausi su jais, stengdamasis išsiveržti iš apsupimo, ir jau beveik pavyko, kai griuvau. Rodos, ir kareivis griuvo su manim, griuvo dar kažkas. Tuo metu pasigirdo šūviai, ir iš vidinės pusės dvi kulkos man peršovė šlaunį. Tai kareivis griūdamas paleido seriją iš automato. Tos mano žaizdos, kaip dabar paaiškėjo, sunkiai gyjančios, gal jų kulkos buvo ne visai sterilios. Buvo toks žvėriškas skausmas, koja pradėjo mėšlungiškai susitraukinėti. Gal sekundę man rodės, kad mane nušovė, kad jau viskas, bet paskui atsirado kažkoks ryžtas, noras gyventi, aš apsiverčiau ir pradėjau, rankomis pasiremdamas, šliaužti. Šliauždamas mačiau, kad yra ir daugiau parkritusių, atrodo, buvo ir moterų. Kai kurie gulintieji turbūt buvo jau negyvi, nes nei dejavo, nei aimanavo, o gal taip smarkiai buvo pritrenkti, kad nerodė jokių gyvybės ženklų...
Mane pastvėrė du vaikinai, nuvilko į minią, tada būrelis žmonių patogiau paėmė mane ir nunešė prie greitosios pagalbos mašinų. Tenai vietų nebuvo, prie pat buvo prikrauta žmonių. Medikai aimanavo, kad ir vėl jau kelintą užmuštą atneša. Kažkas iš žmonių turėjo automobilį ir šiaip taip išgabeno mane į ligoninę. Išvažiuot nebuvo lengva, ten buvo daug automobilių, padarytos užtvaros, stovėjo tankai. Ir žmonės tą mašiną tiesiog ant rankų nešiojo, ji ilgai negalėjo apsisukti...
Beje, kai mane nešė žemyn, mačiau, kad nėra jokios panikos! Niekas nebėgo nuo bokšto, atvirkščiai, visi lipo į viršų ir tik, kai nešdavo sužeistuosius, žmonės prasiskirdavo, padarydami nedidelį koridoriuką. Nežinau, kas beginklius žmones laikė tenai, tai iš tiesų sunkiai paaiškinamas dalykas.
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 103-104, 105.
