Kai pradėjo važiuoti tankai, nutarėme budėti be pertraukos. Tą atsakomybę pasiėmiau aš. Išbuvau 5 paras neišėjęs iš bokšto.
Prieš vidurnaktį iš Aukščiausiosios Tarybos informacijos centro R.Dapkutė pranešė: “Jūsų pusėn juda tankai”. Žinią perdaviau ir darbuotojams, ir krašto apsaugos budėtojams, ir žmonėms, saugojusiems bokštą. Žmonės tuoj pat apsupo bokštą.
Atvažiavę tankai pradėjo šaudyti. Pasigirdo klyksmas. O iš garsiakalbio ėmė šaukti: “Liudi, raschodites, pravitelstvo panov i gospod nizloženo. Vsia vlastj perešla v ruki rabočich i krestjan”.
Niekas nesitikėjo, kad jie įsiverš per slaptą įėjimą.
Netrukus pradėjo daužyti cecho duris. Mes buvome užsibarikadavę. Išlaužė duris, bet apie 15 minučių mūsų nerado, nes ceche buvo tamsu, užgesinome šviesą. Mūsų neradę, ėmė šaudyti pro langus į lauką. Paskambino techninis direktorius Rapkevičius. Su juo atsisveikinome, nes manėme, kad mus sušaudys. Po to paskambino AT deputatas B.Rupeika ir sako: “Įrašinėju. Viską perduokite”. Kalbėjau kokias penkias minutes, kol, išgirdę garsą, įlėkė desantininkai.
“Vot gdie oni!” Tuoj sudaužė telefono aparatą. Liepė išeiti iš kabinos ir sustatė visus šešis veidu į sieną. Iš šalių stovėjo su automatais. Tarp mūsų buvo Valentina Dubinina, visą laiką rėkė, vėliau tyliai kuždėjo: “Zveri, zveri...”, šitaip kas penkios minutės. Maniau, kad išprotėjo. Visi manėme, kad mus sušaudys.
Nutilus automatų kalenimui, atėjo vienas šarvuotas su plieniniais antveidžiais. Iš priekio juodi stiklai, o vyresnysis atsinešė radiją ir sako: “Vyška vziata! Zadanije vypolneno!”
Mums liepė eiti namo. Dviem desantininkams pasakė palydėti pro kareivius. Vedė avariniais laiptais. Antrame aukšte dirstelėjau ir pamačiau labai daug kraujo ant durų, sienų, o ant grindų tiesiog klanas, bet lavonų nemačiau.
Grįžęs namo, vėl išskubėjau prie Aukščiausiosios Tarybos. Nuėjau į informacijos centrą, ten dirbo mūsų ryšininkai. Centre sujungė su Varšuva, kalbėjausi su užsienio reikalų ministru A.Saudargu, jam papasakojau apie įvykius. Paskiau sujungė su Maskva – viską papasakojau E.Bičkauskui. Po to angliškai įkalbėjau į Lietuvos radiją, užsienio žurnalistams. Žodžiu, kol prašvito, teikiau pasauliui informaciją apie įvykius Lietuvoje.
Pirmadienį visi susirinkome prie bokšto. A.Subotinas pakvietė dirbti, bet atsisakėme. Tiesa, tuomet desantininkai surado pasislėpusius 3 krašto apsaugos gynėjus. Vienas buvo tarnavęs armijoje. Jį pasiėmė.
Dabar daug darbo. Neturėjome nieko – nei siųstuvų, nei antenų, nei detalių. Vis dėlto padarėme ir paleidome 6 ir 11 kanalą. Padėjo visa respublika, ypač Kaunas.
