Linksmai grojo ir dainavo druskininkiečiai, prie jų prisijungėme ir mes, vilniečiai, kauniečiai. Pasijutome tarsi visi vieno didelio kolektyvo nariai. Prisiminėme Maironio, tremtinių dainas. Visiems buvo gera ir jauku, nes jautėme vieną mintį – esame vieningi už Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę.
Apie 1 val. 30 min. vienas vyriškis, laikydamas rankoje radijo imtuvėlį, prisiartino prie mūsų ir pasakė, kad artėja tankų kolona. Kai kas pamanė, kad tai provokacija. Tačiau netrukus išgirdome juos. Ėmėme skanduoti “Lietuva!”, melstis, giedoti. Tankai buvo jau čia pat, prie vielinės tvoros, prie gyvosios žmonių grandinės. Ten stovėjusiems net minties nebuvo, kad jie nesustos, juk čia užtvara – gyva ir metalinė. Bet tankai važiavo tiesiai į beginklę minią, traiškydami viską, kas papuolė po ratais.
Staiga už mūsų nugarų pasigirdo stiklo dūžiai, atsisukusi į tą pusę, pamačiau, kaip sužvėrėję desantininkai ginklais daužė langus ir puolė į pastato vidų. Mes vis dar stovėjome. Šalia mūsų kruvinu veidu ir rankomis stovėjo vyriškis, netoliese esantis jaunuolis parodė apdegintus drabužius, tolėliau aimanavo peršauti žmonės.
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai : papildymai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 41.
