Kai vėlyvą sausio 12-osios vakarą minios Lietuvos žmonių apsupo televizijos bokštą ir savo kūnais užstojo į jį vedančius kelius, tikėjomės visko, tik ne to, kas po vidurnakčio įvyko. Nors ore tvyrojo nerimas dėl okupantų kėslų, žmonės nepuolė į neviltį: dainavo, meldėsi, kai kas užkandžiavo...
Pasigirdus sovietinių tankų riaumojimui, nuskubėjome prie viaduko, ant kurio žmonės užtvėrė kelią tankams ir šarvuočiams. Šie pakaitomis šaudė virš žmonių galvų, iš Žvaigždžių gatvėje stovėjusių karinių sunkvežimių aidėjo užpuolikų automatų papliūpos...
Žmonės gūžėsi nuo šūvių, bet nesitraukė. Išgirdę tankų šūvius iš kitos bokšto pusės, nubėgome ten ir išvydome prie bokšto priartėjusi tanką. Per garsiakalbį aidėjo raginimai skirstytis, grasinimai, kad priešingu atveju...
Netrukus nuo kalbų buvo pereita prie darbų. Automatininkai, prieš tai varpę bokšto sienas ir langų stiklus, pakėlė ranką ir prieš beginklius žmones. Nors tamsą tik kartkartėmis perskrosdavo tankų prožektorių spinduliai, gerai matėme, kaip žmonės ant neštuvų pradėjo nešti sumaitotus lavonus, baltom marškom apdengtus. Vienas buvo basas, kitas pusnuogis ir kulkų suvarpytas, trečias sunkiai sužeistas. Ketvirtąją auką išvydome jau greitosios pagalbos mašinoje...
O sužvėrėję “drąsuoliai” šaudė toliau. Žmonės griuvo ir vėl kėlėsi, vaitojo ir meldėsi, bet nesitraukė...
Vos ne tris valandas lieję savo įniršį ant beginklių žmonių, tankistai pagaliau liovėsi. Liko tik krauju aplaistyta žemė, sužeistųjų dejonės.
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 131.
