...Prie televizijos bokšto šaudymams jau nurimus, mes su gydytoja bandėme pakliūti į bokšto vidų. Nepraleido. Po kiek laiko bandėme vėl – ir mus tris, net netikrinę, įleido. Iš karto perspėjo, jog leis tik į trečią aukštą. Trečiame aukšte iš karto pamačiau vaizdelį: palmes, kilimus ir visur iškritusius desantininkus. Ilsisi! Mes klausiam, kur mūsų sužeistieji. “Nėra, – sako, – čia jokių jūsiškių – nei sužeistų, nei nesužeistų”. Pasirodo, tarp jų penki sužeisti! “Ar, – sako, – mūsiškiams pagalbos neteiksit?” Kaip neteiksim – teiksim. Sutvarstėm mes tuos desantininkus – jie buvo susipjaustę stiklais, o vienas – labai smarkiai apdegęs. Mes jiems sakom, kad žaizdas reikia siūti, o jie: “Ne, saviškių neatiduosim!” Ką gi, apsisukom ir jau eisim. Kažkas dar pajuokavo: “Žiūrėkit, kai eisit, kad į nugarą kulkos negautumėt”. Iš pradžių, kai įžengėm, jautėmės drąsiai, bet po tokių juokų – kojos drebėti pradėjo. Svarbiausia, kad tie kareiviai ne kaip kareiviai – visi per trisdešimt. Nulipome žemyn – vairuotojas sako: “Tik greičiau iki tos sienos, kur mūsiškiai stovi!” Vos kojas bepavilkom.
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 142, 143.
