Toji sausio savaitė, matyt, visiems tapo riba, kurią peržengus įvyksta lūžis: kas aš esu? Ką aš galiu? Po prof. V.Landsbergio kreipimosi mūsų, Neringos sąjūdininkų, žmonės ėmė teirautis: ar važiuosim? Kitos dienos įvykiai (Spaudos rūmų ir kitų pastatų užgrobimas) visus sukėlė ant kojų, ir 25 žmonių grupė iš Nidos naktį iš 11 į 12 d. jau buvome prie TV bokšto. Visų širdys veržėsi į Nepriklausomybės aikštę, bet radijas vis kvietė prie TV bokšto. Ką jaučiau, ko tikėjausi? Važiavau su vienintele nuostata: gyvenam civilizuotame pasaulyje, vadinasi, ginklo nepanaudos. Na, pagąsdins, gal apstumdys, gal net guzą galima gauti, bet – ne daugiau.
Pirmoji naktis prabėgo nepastebimai: atsirado akordeonas, pasikeisdami šokdinom visus. O jau dainų! Ausis visą laiką įtempta, gaudė bet kokį pranešimą iš radijo aparato. Kažkas filmuoja, vilniečiai siūlo sumuštinius, arbatą, vyrams rūkalų. Pilnos kišenės saldainių. Juokauju, kad grįšim kaip iš vestuvių. Žmonių apmažėjo tik paryčiais, bet jautei jų buvimą greta: matyt ilsėjosi čia pat, automobiliuose. Apžiūrėjom teritoriją; apsaugos vyrukas išaiškino, kurios pozicijos svarbiausios. Nutarėme, kad iškilus pavojui mūsų pozicijos bus prie bokšto. Rytas nežadėjo neramumų, nepabuvoti prie parlamento negalėjome – iki vakaro išbuvome ten. Apie l val. vėl susirinkome prie bokšto ir nutarėme pabudėti iki 2 val. nakties, kad pirmu keltu per marias grįžtume namo. Vėl dainos, rateliai. Visus linksmino R.Šilanskis, o apie pusiaunaktį – ir “Armonika”. Buvo smagu tarp tokių pat pasiryžėlių kuo nors prisidėti, net neįtariančių, kad tas “kas nors” gali būti gyvybė.
Prieš pusiaunaktį atvažiavo “Latvija”, išlaipino policininkus. Žmonės subruzdo: gal persirengėliai? Instinktyviai užstojo administracijos duris, girdėjosi balsų, kad reikėtų patikrinti dokumentus. Jų buvo nedaug 8 ar 9. Uniformuotų pareigūnų nedaug matėme. Žmonių buvo kur kas daugiau nei praėjusią naktį. Ramiai nusiteikę, kad yra kas mus pakeičia, pirmą valandą nakties pradėjome rinktis prie autobuso. Išsitraukėm termosus, laukėm likusiųjų. Po pusvalandžio įpuolė vaikinas: tankai važiuoja! Visi išgirdome duslų riaumojimą ir vikšrų žlegesį į asfaltą. Tai truko sekundes. Lyg kažkokia spyruoklė išmetė iš autobuso. Jame liko išvynioti sumuštiniai ir atidaryti termosai. Spėjau nusitverti striukę. Tik ten, ant bokšto kalvos, pajutau, kad šalta galvai, nes autobuse liko mano šalikas.
Iš visų pusių bėgo žmonės. Negausus žiedas juosė ir išorinę tvoros pusę. Apačioje jau stovėjo žmonių siena, buvo paliktas tik siauras tarpelis bėgantiems prie bokšto. Užbėgom geležiniais laipteliais. Čia jau stovėjo gal keturių žiedų minia. Vieni kitus ragino, kad juostų bokštą aplink. Su kolege atsistojom šalia pagrindinių durų. Virš mūsų plevėsavo trispalvė. Žmonių gausėjo. Prieky sustojo vyrai. Grėsmingas riaumojimas artėjo. Staiga nutvilkė mintis: bokšto sienos kone stiklinės, spustelėjus su visais stiklais būsim suvaryti į vidų. Kažkas sušuko, kad atsitrauktume nuo tų stiklų.
Pasigirdo šūviai. Kažkas riktelėjo, kad išsižiotume. Dūmai, šaudymas, triukšmas artėjo. Kilo panika, kad dūmai – tai dujos. Apačioje jau virė mūšis. Riaumojimas ir šaudymas buvo toks stiprus, kad dužo langai, nesupratau, ar apačioje, ar ant kalvos. Skandavome, bandėme dainuoti. Tamsą perskrodė prožektoriaus spindulys. Po to kitas. Ar buvo baisu? Nežinau. Greičiausiai – ne. Pasigirdo sausas automatų kalenimas, tebešaudė iš tankų. Šalia susirietusi ėmė klykti mergina šviesiais kailinukais. Ji buvo su draugu. Tas beviltiškai bandė ją kelti, bet ir pats buvo lyg suakmenėjęs. Tratėjo automatai, švytėjo kulkų trasos. Priešais stovėjo kareiviai ir šaukdami kažkokius šūkius pašokdami puldavo, bandė perkirsti žiedą. Tai truko visai trumpai. Staiga už nugaros dužo vienas langas, tuoj pat – antras. Pasimetėm. Kažkas šūktelėjo, kad nebijotume, viduje turi būti savi. Pasipylė vandens srovė. Sumaištis. Gręžiojamės atgal, nesuprasdami, kodėl savi vandeniu “muša” iš už nugaros, kai priešais puola kareiviai.
Žiedas buvo pralaužtas. Ir tada pamatėm, kad viduje jau nebe savi. Kareiviai pasišokinėdami ir pasišūkaudami darbavosi iš peties: automatų buožėmis stūmė tolyn. Kaleno automatai, matyt, į žemę, nes šalia nesimatė sužeistų. Atsitraukėm, bet nesiskirstėm. Žiūrėjom į bokštą ir pagal dūžtančių langų stiklus skaičiavome, kuriame aukšte yra užpuolikai. Iš už užuolaidos (langas su trispalve) išniro į kumštį sugniaužta ranka. Trumpam. Skandavom: LAISVĖ! Tuoj dingo vėliava. Kas ištiko drąsuolį? Vieni grūmojo, karštesni vos nekibo kareiviams į atlapus. Tramdėm, raminom. Štai tada pasigedau žmogaus, kuris pasakytų, ką toliau daryti? Atrodėm bejėgiai ir pasimetę. Atsisuku atgal – prie metalinių laiptukų stovi du ar trys policininkai. Stovi ir žiūri. Aš nenoriu apkaltinti tų žmonių, gal jiems taip buvo liepta, bet tos jų uniformos buvo didžiausias disonansas tam, kas darėsi aplink.
Vėl išniro šarvuotis ir sukinėdamasis visus stūmė žemyn. Klupinėjom, užkliuvom už laidų, krūmų. Galvoje tuksi vienintelė mintis: nepargriūti, nes tada – viskas. Mačiau, kaip suklupo vyriškis ir atšoko tiesiog iš po vikšrų, paskutinę akimirką. Gerokai atstumti atsidūrėm prieš kareivių eilę. Įsižiūriu: nedideli, lankstūs, azijietiškų bruožų. Ginkluoti automatais ir šviesiais metaliniais strypais. Stebino akys – stiklinės, bejausmės. Turbūt girti. Šalia stovinti moteris paneigė: ji bandžiusi kalbinti, kvapo nepajuto. Narkotikai? Savo bejėgiškumą neigėm kaip mokėjom: šaukėm, skandavom, kolegė siuntė prakeiksmus, juodukas užsimojo strypu. Prišoko rusas, matyt, vyresnysis: “Nemušti moterų!” ir sulaikė iškeltą ranką. Ir pats isteriškai ėmė šaukti: “Išveskit moteris!” Reakcija atvirkštinė: prisijungė daugiau žmonių, vėl susispietėm, ėmėm dainuoti.
Paskutinė šarvuočio ataka, ir buvom nustumti žemyn. Palei tvorą dar stovėjo žmonės. Mačiau, kaip vienas iš šarvuočių pasuko jų link. Klyksmas, sumaištis, žmonių liko mažiau. Ar buvo aukų? Jau nebemačiau. Mane krėtė šaltis, ieškojau savų. Pribėgo vyrai: – Sužeista? – Ne. Kiti du bėgte nešė moterį, kuri vis aiškino, kad nieko baisaus, pati nueis. Ant tako mėtėsi kruvinas raištis. Išėjau į gatvę, pasižiūrėjau į laikrodį – 3.20 val. Žmonės stovi gatvėje. Šalia į lengvąją mašiną guldo atneštą vyriškį, sako – infarktas. Ir staiga lyg perkūnas per garsiakalbį balsas: “Broliai ir seserys! Skirstykitės! Namie jūsų laukia vaikai”. Aplink suūžė: Jermalavičius! Kažkas mestelėjo: juda! Šitą “juda!” pasigavo minia ir skandavo grūmodama. Su tokia jėga skandavo, kad tas, kuriam tai skirta, per visas sienas turėjo pajusti.
Autobusą radau gerokai pavažiavusį iš tos vietos, kur palikom, bet sveiką. Ar visi gyvi? Trūko dviejų, vyrai surado ir jas. Autobuse tylu, vyresnieji paprašė dvigubą dozę validolio, aš išgėriau porą tazepamo tablečių ir karštos arbatos: vis dar krėtė šaltis.
Baisioji naktis : Nidos gyventojų, 1991-ųjų sausio 12-13-osios naktimis budėjusių Vilniuje, prie Televizijos bokšto, prisiminimai / [sudarytoja Aldona Žemaitytė]. - Neringa, 2005, p. 28-30.
