1991 m. sausio 11 d. 19 vai. iš Nidos mūsų grupė išvyko saugoti Lietuvos Respublikos parlamento ir kitų svarbių objektų.
Į Vilnių atvykome 3 val. nakties ir iškart važiavome prie Televizijos bokšto. Budėjome prie bokšto tos nakties likutį, visą šeštadienio dieną ir 13-osios naktį. Iš pradžių aplink mus buvo ramu, žmonės šoko, dainavo, koncertavo įvairūs ansambliai. Man atrodė, kad čia susirinko visa mūsų tauta. Pamatę, kad didelio pavojaus nėra, nutarėme 13-osios naktį susirinkti prie autobuso, kad grįžtume į Nidą.
Jau sulipus į autobusą ir belaukiant vėluojančių, pamatėme bokšto link bėgančius žmones. Supratę, kad kažkas atsitiko, ir mes nubėgome prie bokšto. Sustojome papėdėje prie centrinio pastato ir glaudžiai savo kūnais jį apjuosėme. Girdėjom atvažiuojančių tankų riaumojimą. Privažiavę užtvarą, tankai paleido dūmus, pradėjo šaudyti, girdėjosi automatų ir kulkosvaidžių šūviai. O mes šaukėme: “Lietuva! Lietuva! Lietuva!” Vėl šūviai, ir vėl mes šaukėme: “Lietuva! Lietuva!”
Tankai neįveikė žmonių ir taikių automobilių barikadų. Tada jie apvažiavo bokštą iš kitos pusės ir priartėjo prie centrinio įėjimo. Kareiviai nukreipė į rankomis susikibusius žmones pabūklus ir galingus prožektorius, šaudydami stūmė žmones nuo pastato. Tačiau ir tai neišgąsdino beginklių karių, jie nesitraukė. Tada tankai pradėjo pylimu artėti prie bokšto. Kai nubėgau iki bokšto, pamačiau išdaužytus langus, girdėjau nepertraukiamą šaudymą bokšto viduje. Tačiau visą laiką dar mačiau mūsų vėliavą, plevėsuojančią bokšto lange, ir mes skandavome: “Laisvė!”, “Laisvė!”, “Lietuva!”, “Lietuva!”
Tankai ir šarvuočiai, šaudydami iš pabūklų ir kulkosvaidžių, vis glaudesniu ratu supo bokštą. Kareiviai mus stūmė nuo bokšto mušdami metaliniais strypais, automatų buožėmis ir nepaliaujamai šaudė į mūsų kojas bei virš galvų. Nakties tamsoje nepaprastai gerai matėsi trasuojančios kulkos. Desantininkai nenustūmė mūsų nuo bokšto.Tada į mus visu greičiu pasileido tankas. Tuo metu aš stovėjau prie eglaitės ir vos spėjau atšokti. Po akimirkos šią eglaitę sumalė tanko vikšrai. Tankas sustojo, nuleido vamzdį ties žmonių galvomis, iššovė, apsisuko ir vėl puolė mus. Nuo oro smūgio žmonės griuvo, kėlėsi, susikabino rankomis ir vėl šaukė: “Lietuva!”, “Lietuva!”, “Fašistai!”, “Žvėrys!”
Į priekį išėjo jauna moteris, žegnojo desantininkus, meldėsi. Vienas desantininkas nusigręžė, o vyresnio amžiaus, išliedamas pyktį, daužė metaliniu virbu per tanko šarvus. Staiga bokšto lange pamačiau ranką, kuri nuplėšė mūsų vėliavą. Jėga buvo jų pusėje. Stovėję ir gynę bokštą žmonės buvo beginkliai. Aš pats nesu karo prievolininkas ir niekada nesu turėjęs ginklo, todėl ir bokštą galėjau ginti tik noru matyti laisvą Lietuvą, savo Tėvynę. Niekada gyvenime nebuvau matęs tokių žiaurių, bukų veidų, kokius mačiau desantininkus. Normalūs žmonės tokių veidų negali turėti, tai buvo narkotikų apsvaiginti žmonės, neturėję tuo metu jokių žmogiškų jausmų. Ką mačiau prie bokšto, gindamas tėvynę, aprašyti neįmanoma. Ten reikėjo būti patiems ir matyti gynėjus ir puolančiuosius.
Baisioji naktis : Nidos gyventojų, 1991-ųjų sausio 12-13-osios naktimis budėjusių Vilniuje, prie Televizijos bokšto, prisiminimai / [sudarytoja Aldona Žemaitytė]. - Neringa, 2005, p. 26-27.
