Sausio 12-osios naktis buvo rami, jaunimas ratu sustojęs tautines dainas dainavo. Taip ir sulaukėm ryto. Iš visos Lietuvos tai po vieną, tai grupelėm budėtojai į sostinę skubėjo, matyt, visi intuityviai kažką negero jautė.
Mudu su sūnum gimines aplankėm, nuėjom prie Aukščiausiosios Tarybos, kur tarp didžiulių betono blokų-barikadų Tautos gyvastis krutėjo. Kai kurie ne vieną parą atbudėję, pavargę prie laužo snūduriavo. Daug bičiulių sutikau, daug veidų matytų. Ir čia priėjo prie manęs matyto veido žmogus. Pamenu, jis Nidoj pas mane dirbtuvėj buvo apsilankęs. Kaip vėliau sužinojau, tai buvo saugumietis. Tik dabar jis vaizdavo didį Lietuvos patriotą ir dėjosi atliekąs svarbų valstybės darbą. Jis man ir sako: “Nevarkit, nebudėkit, niekas jau nepuls, galit visiems tai pasakyti”. – “Ačiū”, – tariau, ir šiurpas perbėgo per kūną. Pamaniau, ko gero, bus atvirkščiai. Tas gandas jau daugelio lūpose atsikartojo, matyt, taip norėta, kad pasišalintų budėję žmonės. Bet žmonės netikėjo gandais ir nesiskirstė. Man regis, budėtojų daugėjo, grįžome ir mes į savo postą. Aplinkui šmirinėjo toli gražu nesimpatiški veidai, o vakare sutemus už tvoros žybsėjo cigaretės ir girdėjosi keiksmai. Kaip regis, laukė grobio. Surinkt krūvon nidiečius ne taip lengva, tad daugelis sėdėjom autobuse, snūduriavom. Ir štai toks sujudimas: iš visų namų, iš gatvių ir gatvelių, iš plyšių minia ėmė plūsti. Ir mes iš savo autobuso iššokom, skubėjom centrinio įėjimo link, o tankai plačia gatve jau atidardėjo ir ėmė supti Telebokštą. Negi mus su tankais traiškys?!
Štai tankas jau visai greta, prie barikados. Tankai iš priekio ir už nugaros. Iš gretimos gatvelės iššovė pirmą šūvį. Sudiegė ausyse, ir trumpam užstojo visiška tyla. Tik dar tvirčiau vieni kitiem rankas sugniaužėm, ir kaip atsaką tanku pabūklams visu garsu šaukėm: LIETUVA, LIETUVA, LIETUVA!..
Jie šaudė, o mes iki užkimimo rėkėm. O Dangau, dar niekada nebuvau pajutęs tokio bendrumo jausmo, tokios galios savyje. Tai ir sakau: lašas yra ir didelis, ir mažas, jis ir silpnas, ir galingas.
Tankai brovėsi prie bokšto, ten, kur žalias šlaitas nuožulnesnis. O tvora vielinė jiems nė motais. Ją lengvai įveikę nudardėjo bokšto link, kurį glaudžiom eilėm budėtojai apjuosę buvo. Gaila, aš toj vietoj nebuvau ir negaliu žinoti, kaip ten iš tikrųjų buvo. Kai kas sako, kad ir iš vidaus didžiulius langus kažkas išlaužė. Ir šis veiksmas, ko gero, budėtojų eiles išardė, o ginkluoti žudikai patogiai įsitaisė ir beginklei miniai galvas skaldė. Palikom ir mes centrinį įėjimą ir puolėme prie bokšto, kur tankai žmones vaikė, iš pabūklų šaudė. Sužeistų ir nušautų sparčiai daugėjo, greitosios pagalbos mašinų kauksmas per minią skynės kelią, reikėjo greit pašalint barikadas.
Suskaudo širdį pagalvojus: argi mes esame tam ir sutverti, kad mus žudytų, kad mus ant kelių vėl paklupdytų? Ak, kad turėčiau ginklą! Manau, ne vienas taip pamanė, bet buvo sutarta juk nesipriešint, beginkliai turėjom pergalę laimėti.
Tai buvo teisinga taktika: nors vienas šūvis į veidą monstrui būtų tekęs, šimtai beginklių lavonų būtų čia suguldyta. Tad ir gerai, kad ginklo neturėjau...
Manau sau, skubėti reikia ir prie parlamento, ten viduje ginkluoti vyrai budi, nors akmenį pasiimti galėsiu, kad jiems padėčiau. Čia, prie bokšto, pralaimėjom. Dar vis šaudė, ir tankai grėsmingai sukiojo savo sprandus. Susirinkome visi nidiečiai, o ir minia parlamento link nuskubėjo. Siūliau, kad važiuotume iki Žvėryno, palikę autobusą pereitume tiltą ir įsilietume į minią. Deja, daugelis nebenorėjo, nes buvo šoko ištikti. Ko gero, mūsų tik keletas buvome pykčio apsėsti ir netilpom savyje, bet reikėjo tvardytis. Laukė tolimas kelias namo, dar gandai pasklido, kad kelyje jaunuolius gaudo. Tai jau visai ne kokie reikalėliai, sūnaus vieno negaliu paleisti.
Taip bemąstydamas nejutau, kaip autobusas už miesto atsidūrė, reikėjo susitaikyti su mintim, kad Nepriklausomybei galas. Dabar tikrai jau teks į mišką eiti, kad tik pasiekus Nidą. Su tokiom mintim privažiavom Kauną. Ačiū Dievui, Vilniuje daugiau nieko tragiško neįvyko, riedėjome toliau.
Klaipėda mus pasitiko nerami, prie savivaldybės budėjo žmonės. Draugai paklausė: “Na kaip ten, Vilniuj?”. Negalėjau atsakyt, kažkas užgniaužė gerklę, po kurio laiko ir mane, regis, ištiko šokas.
Iki pat Nidos visokių reginių kamuojamas buvau. Nidoj ramu, tik šeima sunerimus laukė mūsų, nes radijas ir televizija nieko džiaugsmingo nepranašavo, tik patarinėjo, kaip reikėtų elgtis užgrobus komunistams valdžią.
Baisioji naktis : Nidos gyventojų, 1991-ųjų sausio 12-13-osios naktimis budėjusių Vilniuje, prie Televizijos bokšto, prisiminimai / [sudarytoja Aldona Žemaitytė]. - Neringa, 2005, p. 23-25.
