Gelbėdamiesi nuo šalčio, prie TV bokšto šokome, dainavome, ir aš pats grojau akordeonu, džiaugdamasis, kad dainai pritaria toks didelis susirinkusiųjų būrys. Noriu pabrėžti, kad dainose ar pasisakymuose nebuvo įžeidinėjama nė viena tauta. Buvo pasišaipyta iš jėgos naudojimo, o dominavo patriotinės dainos, skanduotės.
Vos tik S. Liupkevičiaus koncertinė grupė baigė pasirodymą, už kokio pusvalandžio, išgirdome atvažiuojančius tankus. Jau iš anksto buvome pasiskirstę, kur kas stovės, kur kokį barą gins. Man teko stovėti prie paties bokšto, kurį buvo apjuosę 10-12 žmonių eilių: vaikai, moterys – prie pat bokšto, vyrai – priekyje. Dar neprivažiavę objekto, kariškiai pradėjo šaudyti tuščiais šoviniais, iš tankų ir automatų. Pralaužę apačioje įrengtas užtvaras tankai ir šarvuočiai, glaudžiu ratu apsupo bokštą. Į mus buvo nukreiptas galingas prožektorius. Kai tankai sustojo, imta šaudyti koviniais šoviniais į langus, mėtyti sprogstamuosius paketus, nuo kulkų ir nuo baisaus trenksmo pažiro langų stiklai. Į žmonių minią, skindamiesi kelią automatų buožėmis ir lazdomis, puolė desantininkai. Mačiau, kaip parpuolusią moterį pervažiavo tankas. Mūsų gretos pakriko, aplinkui girdėjosi moterų aimanavimai, vaikų klyksmas ir kolektyvios vyrų skanduotės: “Fašistai!”, “Azijatai!”, “Kanibalai!” Žmonės atšokdavo nuo bokšto ir vėl grįždavo atgal. Kai kur lauke ant pievos matėsi sukniubusių žmonių, maniau, kad šiaip, paslydę ar susistumdę, parpuolė. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo sužeisti žmonės. O bokšto aukštų langai tuo tarpu buvo laužomi ir daužomi. Pradėta šaudyti ir trasuojančiomis kulkomis. Šalia bokšto atvažiavusi karinė mašina leido dūmų debesis, tikriausiai, kad nesimatytų, ką tie bedvasiai, sužvėrėję, sustingusiais, kraupiais veidais desantininkai išdarinėja prie bokšto, kad būtų apsunkinti filmavimo, fotografavimo darbai.
Kitoje bokšto pusėje tanketės vaikė žmonių grupes po pievą. Nelabai buvo kur išbėgti, nes bokštą maždaug 80 metrų spinduliu juosė aukšta metalinė tvora.
Nublokšti žemyn, artėjome prie savo automašinų, kurios stovėjo apačioje per 100 metrų nuo bokšto administracinio pastato. Karinė technika ir toliau leido dūmus, o vienas tankas laužė autobusą. Kitas autobusas jau buvo be langų, sulamdytu stogu. Vos spėjau sušukti, kad mūsų vairuotojas nuvarytų autobusą į atokesnę vietą. Išgąsdinti, pakrikę, rinkomės prie savo autobuso, galvodami, ar visi sugrįš sveiki. Laimei, tik vienam kliuvo kareivio metaline lazda.
Be žado, dar vis nepatikėdami tuo, kas įvyko, lyg drugio krečiami iš baimės ir dėl sukrėtimų per Kėdainius grįžome į Klaipėdą, nes pranešė, kad kelią Vilnius – Kaunas blokavo sovietinė armija.
Baisioji naktis : Nidos gyventojų, 1991-ųjų sausio 12-13-osios naktimis budėjusių Vilniuje, prie Televizijos bokšto, prisiminimai / [sudarytoja Aldona Žemaitytė]. - Neringa, 2005, p. 21-22.
