Naktį iš sausio 12 į 13 d. aš su draugu budėjau prie Aukščiausiosios Tarybos. Kai per radiją buvo pranešta, kad bokšto link važiuoja tankai, mes sėdom į mašiną ir visu greičiu leidomės tenai. Ta kryptimi važiavo ir daugiau mašinų. Šarvuočių koloną pavijome kildami į kalną nuo Žvėryno link Karoliniškių. Vienas šarvuotis stovėjo sugedęs. Pravažiavę pro jį, ėmėm lenkti tankečių koloną. Privažiavę žiedą ties Spaudos rūmais, pamatėme, kad Kosmonautų prospektu bokšto link žlega tankai. Tada žiede mes pasukome į priešingą juostą. Privažiavę prie telecentro, pasukome mokyklos link. Čia kieme palikę mašiną, nubėgome prie bokšto. Ten buvo daug žmonių. Ore tvyrojo dūmai, dyzelinių degalų smarvė. Nespėjom nė apsidairyti, kai nuo vaikų darželio pusės pasirodė karo technikos kolona; priekyje trys sunkieji tankai (bent man taip pasirodė). Prie vaikų darželio skersai gatvę stovėjo smėlio barstytuvas. Antras barstytuvas buvo prie posūkio į kalną. Kolona sustojo ties pirmuoju barstytuvu. Ant tanko pradėjo lipti jaunimas. Kiek pastovėjęs tankas pasuko kairėn ir, sutraiškęs “aštuntuką”, užkabino barstytuvo kaušą. Jį nuplėšęs ir mašiną šiek tiek pastūmėjęs, vėl įvažiavo į gatvę. Iš visų pusių subėgo jaunimas ir sustojo gatvėje, užtverdamas tankui kelią. Tankas sustojo, bet netrukus pradėjo trūkčioti pirmyn atgal, tikėdamasis, kad žmonės išsigandę pasitrauks. Tačiau niekas nesitraukė. Tuomet leidosi tiesiai ant žmonių. Visi išsilakstė, o du vyrukai užšoko ant tanko priekio ir liko tol, kol tankas, padidinęs greitį, pasuko prie antro smėlio barstytuvo. Aš stovėjau truputį aukščiau ant kalno ir mačiau, kaip vienas vyrukas nušoko nuo tanko jau prieš pat barstytuvą, o kitas palypėjo aukštyn, kad jo nesutraiškytų. Šį kartą tankas nesustojo, tik, kiek sulėtinęs greitį, užropojo tiesiai ant barstytuvo ir ėmė jį traiškyti. Aš puoliau prie tanko ir nepastebėjau, kur dingo antras vyrukas. Tankas, sutraiškęs mašiną, pasuko į telecentro teritoriją ir ten sustojo. Pribėgęs prie mašinos, pamačiau už jos gulintį žmogų. Prišokęs prie jo, žvilgtelėjau į dešinę, - pamačiau kito tanko priekį. Man tik dingtelėjo - šaus ar nešaus. Bet ta mintis iš karto išgaravo. Griebiau žmogų už striukės ir ėmiau tempti nuo gatvės. Toks jausmas kaip sapne - aš jį tempiu, o jis neriasi iš striukės. Nieko aplinkui nematau - tiktai jo kojas ir nuo jų nusimaunančius rudus batus. Kojos kaip be kaulų. Kai nutempiau truputį toliau nuo gatvės, pribėgo daugiau vyrų. Pasilenkiau prie veido, matau - lūpos kruta. Ėmiau rėkti: “Kur greitoji, kur greitoji!”, bet, aišku, niekas negirdėjo. Vėl pasilenkiau - pamačiau pravirus vokus ir akių baltymus. Šovė mintis, kad jis jau miręs. Tuo metu gal kokie šeši vyrai paėmė jį ant rankų ir per gatvę kažkur nunešė. Aš likau stovėti. Apsidairęs pamačiau, kad antrasis tankas jau stovi šalia pirmojo. Tuo metu prie sutrinto barstytuvo privažiavo trečiasis tankas, bet per jį jau nevažiavo, o, suktelėjęs dešinėn, užkabino prie šaligatvio stovinčius lengvuosius automobilius. Dar pasukęs kairėn, sutraiškė automobilį, stovintį visai nuošaliai, net ne prie gatvės, ir nuvažiavo į kalną. Iš paskos nuvažiavo visa kolona šarvuočių ir sunkvežimių, prisėdusių desantininkų. Paskutinė važiavo karinė mašina su garsiakalbiu; iš kurio lietuvių kalba sklido maždaug toks tekstas: “Parlamento ir vyriausybės jau nėra. Visą valdžią perėmė nacionalinis gelbėjimo komitetas... Žmonės, skirstykitės, nereikia aukų... nereikia brolžudiško karo...”. Man įstrigo tik šitos nuotrupos.
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 89, 90.
