Į Vilnių, prie TV bokšto, savo autobusu iš Nidos atvykome apie 2 val. nakties iš sausio 11-osios į sausio 12-ąją. Parą budėję, kitą naktį apie pusę dviejų ruošėmės važiuoti prie parlamento ir, jei ten ramu, keliauti namo.
Visi nidiškiai, išskyrus A.Česnauską, kurio laukėme, sėdėjome autobuse. Staiga pasirodė mūsų laukiamas žmogus su žinia, jog bokšto link nuo parlamento pusės atvažiuoja tankai. Visi šokome iš autobuso ir puolėme bėgti prie bokšto. Bebėgdami išsisklaidėme kas kur. Atsigręždama mačiau, kaip iš kaimyninių namų pylėsi žmonės ir bėgo prie bokšto.
Bokštą apsupome 8-12 eilių grandine. Stovėjome vienas prie kito, susikabinę rankomis. Baimės jausmo nebuvo. Buvo aišku, kad žmonės niekur nesitrauks ir stovės iki galo. Vaikinai prašė moteris ir merginas nestovėti pirmose eilėse.
Artėjo tankų gausmas. Pagaliau nuaidėjo pirmieji šūviai. Buvo šaudoma tuščiais šoviniais. Kadangi šaudė visai arti, trenksmas buvo nežmoniškas. Nuo trenksmo ir oro bangos byrėjo langų stiklai. Staiga tankų burzgimas nutilo, supratau, jog jie sustojo ties ta vieta, kur gatvė buvo užtverta mašinomis. Šaudymas vis nenutilo. Vienas šūvis, kaip man pasirodė, buvo nukreiptas tiesiai į bokštą. Po to tankų gaudesys ėmė tolti. Mintyse vyliausi, jog tik pagąsdino ir nuvažiavo. Deja...
Stojo tyla. Žmonės atkuto. Apsidairiau: kairiau pamačiau keletą jaunų vyrų krašto apsaugos apranga. Nustėrau – jie buvo beginkliai. Supratau: jei būsim puolami, šie jauni žmonės bus sunaikinti pirmiausia. Turbūt taip ir atsitiko, nes vėliau neteko jų matyti.
Po trumpo atokvėpio visai iš kitos pusės išgirdau greitai artėjančių tankų ūžesį. Jie išdygo lyg iš po žemės. Pasipylė ginkluoti kareiviai. Pradžioje atrodė, jog jie šaudo tuščiomis kulkomis. Pradėjo byrėti viršutinių bokšto aukštų stiklai. Staiga su didžiausiu triukšmu pažiro pirmo aukšto didžiųjų langų stiklai. Atsisukau ir pamačiau, jog žmonių grandinę lyg koks pleištas praskyrė. Supratau, kad langai dūžta ne nuo kulkų, o nuo laužtuvų. Šmėstelėjo mintis, jog tai kažkokia išdavystė, nes niekaip nesupratau, kaip buvo galima taip greitai praskirti storą žmonių grandinę. Stebino didelės kareivių pastangos žmones nublokšti nuo bokšto tolyn. Jie lyg žvėrys mušė žmones metaliniais strypais ir automatų buožėmis. Nustumti žmonės neišsisklaidė, o skanduodami “Lietuva” žingsnis po žingsnio vėl artėjo prie bokšto.
Visai arti manęs stovėjo neaukšto ūgio, plačiai išsižergęs desantininkas. Gerai atsimenu jo siaurą žiaurų veidą su plačiai išpūstomis šnervėmis. Išsprogusiais baltymais, padėrusio, išprotėjusio ar apkvaišusio nuo narkotikų akys. Kai užsimojo tuo savo geležiniu strypu, suvokiau – viskas... Ranka su strypu sustingo ore... Išgirdau rusišką valdingą balsą: “Įsakyta moterų nemušti”.
Už nugaros tyliai sudūzgė filmavimo kamera. Pamačiau, kaip kareivis pradėjo taikytis į ją. Ėmėm šaukti operatoriui, kad slėptų kamerą. Vaikinas, stovėjęs priekyje, pripuolęs prie kareivio nulenkė automato vamzdį žemyn. Buvo nublokštas. Atrodo, jog tąsyk kamera buvo išgelbėta.
Šaudymo ir sproginėjimų fone visai šalia išgirdau tanko burzgimą. Pajutau automatą, įremtą į nugarą, stumtelėjimą. Išgirdau: “Dura idi”. Matyt, įsikibau į kareivio alkūnę. Pajutau už palto apykaklės truktelėjimą atgal... Kaip atsidūriau ant namo stogo, neprisimenu. Matyt, buvau ištikta šoko. Aplinkui tvyrojo kažkokie aitrūs dūmai. Laukas buvo apšviestas akinančia prožektoriaus šviesa. Atsigręžiau į metalinę tvorą. Nėra žodžių perduoti tą bejėgiškumo, beviltiško siaubo jausmą – tankas, nepaprastu greičiu sukinėdamas vamzdį, lėkė į žmones tvoros link. Žmonės metėsi prie tvoros – pabėgti, pasislėpti nebuvo kur! Tankas spaudė ir traiškė žmones! Buvo klaiku – stovėjau ant stogo ir nieko negalėjau padaryti, nes apačioje, į mus atsukę automatus, stovėjo kareiviai. Matyt, labai garsiai šaukiau, nes kai atsitokėjusi išgirdau savo balsą, jis buvo visiškai užkimęs.
Staiga išnirusi karinė mašina važinėjo lanku ir artėjo link tos prakeiktos tvoros. Iš mašinos sklido šlykštus balsas. Išgirdau tik nuotrupą: “Eikite namo, kur jūsų laukia...” Minia šaukė: – “Išdavikai!” Pažvelgiau į baisiąją tvorą, pamačiau žmonių grupę (15-os, o gal ir daugiau), traukiančią bokšto link. Man pasirodė, jog jie buvo su raudonais raiščiais ant rankovių.
Kadangi gana ilgą laiką kareiviai neleido mums nulipti nuo stogo, žmonės bandė su jais kalbėtis. Mes jiems aiškinome, jog po kelių mėnesių gal ir jų motinos, seserys, broliai, tėvai atsidurs tokioje pat situacijoje, o kiti kareiviai šaudys į juos...
Po kiek laiko man pavyko nusileisti nuo stogo į aukštą virš tunelio. Ten atėjęs žmogus (lyg tai majoras iš Krašto apsaugos departamento), sakė, jog prie parlamento ramu. Jis prašė žmonių neerzinti kareivių...
Ilgiau nelaukiau, puoliau ieškoti savo žmonių. Lipdama laiptais mačiau, kaip gatvėje stovinčias greitosios pagalbos mašinas buvo nešami sužeisti žmonės. Staiga nepaprastu greičiu gatvėje išniro tankas, o už jo – karinė mašina. Nustėrau, nes tankas lėkė tiesiai į žmones. Dėkui Dievui, minia sugebėjo atsitraukti...
Bėgdama autobuso link, mačiau gatvėje stovinčias tankų aplamdytas mašinas, apatinių aukštų langų stiklai buvo visiškai išbyrėję.
Į autobusą grįžau paskutinė. Visi jau buvo susirinkę – kokia laimė – gyvi ir sveiki...
Prisiekiu, jog tai, ką papasakojau, yra tiesa.
Baisioji naktis : Nidos gyventojų, 1991-ųjų sausio 12-13-osios naktimis budėjusių Vilniuje, prie Televizijos bokšto, prisiminimai / [sudarytoja Aldona Žemaitytė]. - Neringa, 2005, p. 16-18.
