Buvom prie bokšto, kai ten pasirodė pirmieji tankai. Jie sustojo prieš minią, užstojusią jiems kelią. Tankai ėmė sukioti savo pabūklus į visas puses ir vis stengėsi nukreipti į žmones, leido tirštas dūmų uždangas. Netrukus driokstelėjo šūvis, po to antras. Nuo liepsnos tvyksnio pasidarė karšta akims, o ausis užgulė ir ėmė spengti. Truputį atsipeikėjęs, pastebėjau prie autobuso stovinčius kelis vyriškius, vienas iš jų valėsi kraują, bėgantį iš nosies ir burnos... Tankas, sukiodamas pabūklą, išdaužė šalimais stovėjusio autobuso langus ir pademonstravo savo jėgą, nulauždamas kelio ženklą...
Vos užlipom ant kalniuko, pastebėjom subruzdimą tarp žmonių, stovinčių aplink bokštą. Peršokę tvorą, tekini pasileidom tenai. Bėgdamas pamačiau iš tamsos išnyrančias BMD, ant kurių sėdėjo ginkluoti desantininkai. Mačiau, kaip privažiavo GAZ-66, iš jos iššoko būrys ginkluotų karių. Kažkas iš bokšto bandė juos lieti vandeniu. Netrukus desantininkai, skindami kelią sprogstamais paketais ir kulkų papliūpom, puolė bokštą. Greitai šūviai ir sprogimai pasigirdo jau bokšto viduje, dužo langai. Atsisukęs pamačiau artėjantį tanką, kuris stūmė žmones nuo bokšto, o paskui ėję desantininkai užimdavo jų vietas. Po akimirkos tankas jau traiškė savo aukas. Užvažiavęs sustojo. Puoliau prie vargšų, tai buvo vyriškis maždaug 30-40 m. ir mergina mano metų. Jie gulėjo beveik vienas ant kito. Ištraukt jų neįmanoma, todėl puoliau prie tanko priekio rėkdamas ir rodydamas, kad atsitrauktų atgal. Tikėjausi, kad tankistas mane pamatys. Jis tikrai pamatė, bet to pasekmės buvo dar blogesnės, norėdamas pagąsdinti mane ir šalia stovinčius žmones, tankas šoktelėjo į priekį ir vėl sustojo. Pribėgęs prie būrelio desantininkų, prašiau, kad padėtų, bet atsakymas buvo trumpas: “Čego prišiol siuda?! Von ot siuda!” ir atsuko automatų vamzdžius. Staiga tankas trūktelėjo atgal, bet ir vėl, nenuvažiavęs nuo žmonių, sustojo. Apimtas siaubo ir pykčio, puoliau spardyti tanką, ačiū žmogui, nutraukusiam mane nuo jo, kai bandžiau užlipti ant tos mirtį nešančios mašinos...
Nežinau kieno dėka, bet tankas pagaliau nuvažiavo nuo vargšų žmonių, juos tuojau pakėlė ir nunešė tolyn, kad suteiktų pagalbą...
Mačiau, kaip kareivis pribėgęs spardė žmogų, kuris, stovėdamas prie tanko, įrašinėjo į magnetofono juostą visą tą chaotišką triukšmą. Bandant pabėgti, įkandin buvo mestas sprogstamasis paketas. Mačiau, kaip tanketė, pasisukusi į žmones, kurie nieko nedarė, tik skandavo “Lietuva, Lietuva!”, šokčiodama ėmė važiuoti tiesiai į juos. Nespėjusius pasitraukti parvertė. Desantininkai bandė mušti parkritusius, žmonės puolė jų ginti. Pribėgęs karininkas paleido automato seriją į tuos žmones, kareiviai prisidėjo prie jo. Keli vyrai visai netoli manęs parkrito ant žemės. Vienas gulėjo aukštielninkas ir nejudėjo, kitas susirietęs dejavo. Norėjau padėti, puoliau prie jo, išgirdau, kaip desantininkai rėkė “Stojat, vse nazad!” ir vėl automatų serijos. Tuo momentu ir gavau smūgį į galvą. Susiėmęs už galvos, suklupau. Moteris padėjo atsistot. Pirmam trumpam apsvaigimui praėjus, pažvelgiau į rankas, jos buvo kruvinos.
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 121, 122.
