1991-ųjų metų sausio 12 dienos vakarą turistinis autobusas, išlydėtas susirūpinusių Neringos miesto merijos atstovų, išvyko sostinėn – saugoti Lietuvos Nepriklausomybės.
Kelias, šimtus kartų pravažiuotas, teikęs akiai ir širdžiai tiek džiaugsmo – dabar toks nupilkėjęs ir liūdnas. Savijauta – lyg važiuotum į artimųjų laidotuves. Radijas vis perduoda informaciją apie neseniai užgrobtus Spaudos rūmus Vilniuje, apie desantininkų riaušes sostinėje ir kitose respublikos vietovėse. Radijo diktoriai nuolat kartoja, kad reikia pagalbos Vilniaus televizijos bokšto saugotojams.
Parą laiko budėjome prie Vilniaus televizijos bokšto. Čia geriau negu namuose, kur tik ašaras brauki, prilipęs prie televizoriaus ar radijo aparato. O čia tiek daug žmonių, suplaukusių iš įvairių Lietuvos kampelių. Visi nuoširdūs, vieningi ir pasiryžę. Greta tokių pasijunti esąs reikalingas, atstovaujantis darbščiai ir laisvę mylinčiai savo tautai.
Žavėjomės vilniečių, ypač tų, kurie gyvena netoli Televizijos bokšto, gerumu ir kantrybe. Prie paties bokšto, ar jo papėdėje, iš arbatinukų, kavinukų, termosų dalijama karšta arbata, kava ar sultinys, iš krepšių traukiami sumuštiniai, pyragėliai.
Viena vilnietė pensininkė, gyvenanti netoli bokšto, taip nuoširdžiai vaišino praeivius kedro riešutais. Gaudama menkutę pensiją, ji per tris paras iš namų jau viską išdalijo lauke šąlantiems gynėjams.
Daugelis vilniečių siūlė užeiti į jų namus pailsėti, pamiegoti. Galėjai belstis į bet kurias duris. Visur mielai priėmė, leido paskambinti telefonu, pranešti savo namiškiams, kur esi. Sujaudino moteris, kuri, įėjus į jos butą, nurengė mūsų storus žieminius apdarus, pasodino, užkėlė mano pavargusias kojas, apautas purvinais aulinukais (saugodami bokštą, labai ištrypėme prie jo esančią veją, kuri pavirto klampyne), ant gėlėtos, pliušinės sofos ir išeidama iš kambario pasakė:
– O dabar pailsėkite...
Nepažįstamu vilniečių gerumas mane labai sujaudino. Tą žmogiškąjį gėrį, vienybę, susitelkimą pajutau tik ten, kur visi kartu, petys petin, ranka rankon ir širdis širdin stovėjom greta.
Sausio 13-osios naktį prie bokšto, kurį apėjome paskutinį kartą, buvo ramu. Atbudėję parą mes, neringiečiai, rinkomės prie savo autobuso, ruošėmės vykti namo. Bet vos sulipome į autobusą (tai buvo 1.30 val. nakties), kai iš visų pusių bokšto link į kalną ėmė bėgti žmonės, daugiausia vyrai, jaunuoliai. Bėgantys pro mūsų autobusą pranešė:
– Bėgam padėti, atvažiuoja tankai...
Iššokome iš autobuso ir mes.
Jaunesni, greitesni atsidūrė prie pat bokšto. Mudu su vyru uždusę vos spėjome prisiirti iki pastato, esančio prie gatvės. Čia dar neseniai sklido linksma muzika: dainavo ir grojo Stasio Liupkevičiaus kapela. Dabar čia buvo pilna žmonių lyg skruzdėlyne. Pasigirdo karinės technikos ūžimas, ir mes, ant namo laiptų likusieji, susikabinome rankomis, sudarydami kelių eilių grandines, nes manėme, kad užpuolikai brausis per pagrindinį įėjimą. Pro mus prabėgdavo vyrai ir merginos, – jie skubėjo į kalną, prie pat bokšto. Gyvų rankų grandinė sutvirtėjo, kai, drebindami gatvių grindinį, riaumodami atūžė sovietiniai tankai. Jie sukinėjo vamzdžius prieš beginklę žmonių minią ir ėmė šaudyti, leisdami aitrių dūmų kamuolius. Atrodė, šaudė į viršų. Pasigirdo vaikų ir moterų klyksmai. Mažus vaikus moterys stūmė už nugarų, arčiau pastato sienų, rankomis pridengdamos jų auseles, glostydamos galveles. Ramindamos vaikus jos pačios verkė. O žmonių minia, susibūrusi aplink tankus, skandavo:
– Lietuva! Lietuva! Lietuva bus laisva!..
Tą brangų žodį Lietuva šaukėme iki užkimimo.
Kažkuri moteris ėmė kalbėti rožančių. Maldos žodžius kartojo drebančios mūsų lūpos ir širdys. Meldėsi visi: vyrai, moterys ir vaikai. Kai kurios moterys giedojo: “Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė... “
Ir vėl trenksmas, ir vėl virpa oras ir žemė po mūsų kojomis. Žvangėjo išdaužtų langų stiklai.
Nuo Televizijos bokšto pusės ėmė zvimbti kulkos, tratėjo šūviai. Ten jau tankai buvo įsibrovę prie pat bokšto.
O televizijos diktorės Eglės Bučelytės balsas, čia pat, virš mūsų galvų, vis kartojo:
– ...Mes dar gyvi... Ar užrakintos durys? Jie jau laužiasi...
Staiga viskas nutyla, tik bildėjimas. Ir vėl trenksmas, vėl šaudymas.
Kai nuo bokšto pusės pasirodė pirmi sužeistieji, mūsų gyvųjų rankų grandinė iširo. Eina žmonės,beginkliai kariai, neša sužeistuosius, kruvinomis galvomis, rankomis. Vienus jų vedė, prilaikydami už pažastų prie greitosios pagalbos mašinų, budėjusių gatvėje. Silpnesnius sužeistuosius jau nešte nešė.
Leisdamiesi nuo kalno žemyn, susinervinę vyriškiai kalbėjosi:
– Jie gyvi nepasiduos... Jie pakilo liftu į viršų...
Supratau, kad taip jie kalbėjo apie tuos jaunuolius, kurie grūmėsi Televizijos bokšto viduje. Sunkiais žingsniais, lyg suakmenėję, yrėmės savo autobuso link. Jis stovėjo kiek atokiau nuo bokšto, už kitos gatvės kampo. Prie autobuso buvo sugrįžę tik keletas mūsų žmonių. Visi liūdni ir tylūs. Atrodė, kad viskas, ką matėme ir patyrėme, tik sapnas.
O sovietiniai tankai persekiojo žmones ir toliau. Tankai ėmė valyti sau kelią, – traiškė gatvių pakraščiuose paliktas tuščias lengvąsias mašinas, autobusus, kurių keleiviai – bokšto sargybiniai – dar buvo negrįžę: gal sužeisti, o gal pasimetę nakties sumaištyje.
Kai tankas, sulamdęs prieš mus stovėjusį autobusą, atgręžė savo vamzdį į mūsiškį, vairuotojai, skubiai išlaviravę iš automobilių grandinės, sėkmingai autobusą nuvairavo tolyn. O mes – lyg iškrikusios avys – sekėme paskui autobusą.
Taip, mes neišsaugojome Vilniaus televizijos bokšto. Bet likome tos šiurpios tragedijos gyvieji liudytojai.
Baisioji naktis : Nidos gyventojų, 1991–ųjų sausio 12–13–osios naktimis budėjusių Vilniuje, prie Televizijos bokšto, prisiminimai / [sudarytoja Aldona Žemaitytė]. – Neringa, 2005, p. 13-15.
